Sekretorius

Sekretorius - tai visiškai kas kita, negu kad sekretorė, nes paprastai gi taip įsivaizduojama, kad sekretorė - tai kone kokia tai fyfa ar gal netgi beveik prostitutė, ogi sekretorius tuo tarpu - tai jau tradiciškai tiesiog raudonoji lerva iš kokios nors kompartijos.

Pati sekretoriaus sąvoka - labai sena ir ganėtinai gudri: labai senais laikais, dar kokiame XIXa. kompartijos susirinkimuose niekas nenorėdavo rašyti, juoba daugelis netgi nemokėdavo, tai aišku, kad visoks sekretorės darbas būdavo marudnas. Ale kažkurie gudresni veikėjai atrado įdomų dalyką: kadangi partijos posėdžiuose sekretorius užrašinėja ką kiti sako, tai galima visokiuose nutarimuose užrašyti tai, ką nori, o neužrašyti ko nenori, arba šiaip kažką užrašyti taip kaip nori. O kadangi kalbų tuose posėdžiuose būdavo tiek, kad niekas nei neatsimindavo, tai faktiškai sekretorius tapdavo tuo, kas išties viską sprendžia. Tai paskui gudresni ir patys ėmė prasimušdinėt į sekretorius, o kartu ir kitas galias savo rankose kaupt, tai gavosi kad sekretorius - tai partinis vadeiva. Toksai štai titulas.

Tai Lietuvoje gi nuo seno žinome, kad sekretoriai visada būdavo iš LKP vadovybės, dar žinomos kaip LKP CK sekretoriatas, kur jų būdavo kelios rūšys:

• Pirmasis sekretorius - tasai, kuris viskam vadovauja ir visos LTSR vadas, kaip kad Antanas Sniečkus ar Petras Griškevičius
• Antrasis sekretorius - tasai, kuris yra emisaras iš Maskvos ir prižiūri, kad pirmasis sekretorius netaptų per daug savarankiškas ir šiaip kad partija būtų Kremliui dirbanti, tai dar būdavo vadinamas kartais atsakingu už kadrus
• O jau tada kartais būdavo koks nors ir trečiasis sekretorius, bet išties tai tiesiog šiaip kokie nors sekretoriai visokie, kur jau tiesiog šiaip vadovaujantys viskam

Paprastai sekretorių būdavo nedaug, nes tik pirmą okupacijos dešimtmetį jų buvo tuntai - tais laikais pavienio antrojo sekretoriaus neužtekdavo, tai tada ir atsirasdavo būriai sekretorių, kur vis už kadrus atsakingi, išties gi kontroliuojantys, ką į partiją priimt, ką atleist, o ką ir kažkaip sušaudyt. Vėlesniais gi laikais paprastų sekretorių teliko vos keletas, kad per daug konkurencijos nesudarytų aukščiausiems vadams.

Gi žemesnio rango veikėjai būdavo nukišami kur nors į LKP CK Biurą, šiaip LKP CK, o neretai ir išvis į kokią nors Ministrų Tarybą, ar netgi dar žemiau - taip vat per visokius postus ir klaidžiodavo, jei pirmąjam sekretoriui neįtikdavo.

O dar būdavo ir TSKP, kurios dalimi visa LKP buvo, tai bet kuris jos sekretorius ir netgi šiaip politinio biuro veikėjas būdavo aukščiau negu pirmasis sekretorius Lietuvoje. O jau aukščiausiu ant visų sekretorių būdavo toksai generalinis sekretorius.

O visokiuose smulkesniuose lygiuose tai būdavo irgi visokie sekretoriai įvairiarūšiai, kurie tiesiog jau valdydavo kas kokį nors miestą, kas rajoną, kas išvis kokią nors apylinkę, kaip kokios Kalabybiškės - bet visvien sekretoriai, nes kompartija buvo aukščiau visko.