Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Salomėja Nėris
|
Salomėja Nėris arba Serafima Semionovna Veržbilovskaja, (rusų kalba - Серафима Семёновна Вержбиловская) - buvo tokia Lietuvos poetė ir Tėvynės išdavikė. O galgi šiaip melancholiška kūrva, tiesiog labai susižavėjusi Stalino saule norėjo joje sudegti, tik, gandai neaiškūs sklinda, kad po to perdegė it kaitrinė lampočka, ir teko gydyti durnyne, kur ji esą mirė nuo kepenų ligos, bevartodama morfijų, kad lengviau būtų.
Savo laiku Salomėja Nėris labiausiai pagarsėjo savo parašyta Poema apie Staliną - šioji buvo publikuota pačiame pirmame svarbiausiame okupuotos Lietuovs kompartijos laikraščio "Tiesa" puslapyje, kaip tik Lietuvos okupacijos proga. Tai plačiausiai pavieniu tiražu išplatintas Salomėjos Nėries eilėraštis iš visų, kuriuos ji buvo sukūrusi. Kitas populiarus eilėraštis buvo toksai Gintarėlį tau nešu ant delno, kuris buvo ilgas ir ištisai apie tai, koks geras yra Stalinas, Leninas ir kaip gerai atiduoti Lietuvą į SSRS grobikų rankas.
Kaip poetė, Salomėja Nėris nepasižymėjo nei kokia nors gilesne menine išraiška, nei pajautimo gebėjimais, nei dar kuo nors aiškesniu - panašias eiles apie meilę kurdavo visokios neurotiškos gimnazistės šimtus metų iki jos, panašias eiles kuria ir dabartinės vyresniųjų klasių moksleivės. Trumpai tariant, nei ten meno, nei ten jausmo, o tik nebrendyliškos poetinės dejonės.
Į svarbių Lietuvos poetų sąrašus Salomėja Nėris buvo įtraukta tik po to, kai Lietuvą okupavo SSRS, nes šioji ėmė analogiško lygio eilėraščius kurti ir apie komunistų partiją, Staliną bei kitas panašias šlykštynes.
Salomėjos Nėries biografija
Sako, kad Salomėja Nėris vaikystėje labai mėgo vaikščioti per lūžtančius ledus.
Salomėja Nėris mirė sudegusi kūrybos ugnyje, t.y. ją įmetė į laužą, sukurtą iš jos pačios poezijos knygų[1], bet oficialesnė gi istorija sako, kad nuo kepenų cirozės, kuri politkorektiškai dar pervadinama į kokį nors kepenų vėžį, kad kas nors žinantis neįtartų, kaip ten kas buvo. Neaišku, ar cirozės sukeltiems skausmams malšinti, ar vėžio skausmams, ar šiaip malonumui, iki pat gyvenimo galo Salomėja Nėris vartojo geras dozes morfijaus. Vienok visokie gandai sako, kad tą morfijų pradėjusi vartoti dar Tarpukaryje, taip kad čia išvadas jau patys pasidarykite.
Dar sako, kad savo kūdikį, Balandį, per baliukus išnešdavo į lauką, kad verkimu netrukdytų linksmintis, tai anas šaldavo per naktį. O gandai dar sklandė apie visokius keistokus pasilinksminimus.
Po to, kai Lietuvą okupavo SSRS, o paskui atėjo II Pasaulinis karas, tai Salomėja Nėris su visa sovietine nomenklatūra pabėgo į Rusiją, kur toliau dirbo propagandos sklaidai. Gyvendama Rusijos gilumoje, kažkur Baškirijoje, tiksliau, jos sostinėje Ufoje, Salomėja Nėris susituokė su kokiu tai Piotru Veržbilovskiu, kuris buvo socialinio aprūpinimo komisariato darbuotojas, turintis priėjimą prie visokių gėrybių skirstymo. Taigi, susirado antrą pusę su visokiomis galimybėmis, kurių kiti komunistinėje sistemoje neturėdavo.
Ištekėdama už Veržbilovskio, Salomėja pasikeitė ir savo vardą, ir pavardę, ir netgi tėvo vardą. Dokuomentuose jos tėvo vardas iš Simo buvo pakeistas į Semioną, o savo pačios vardą ji pasikeitė iš Salomėjos į Serafimą. Taip gavosi Serafima Semionovna Veržbilovskaja. Sutrumpintai ją ėmė vadinti Sima. Kaip paaiškėjo, dar ir savo sūnaus vardą ana sugalvojo pakeisti iš Balandžio į Vladimirą, o kaip išaiškėjo, dar ir laiškuose, rašytuose savo vyrui Veržbilovskiui, ji savo sūnų Balandį vadina Volodia (mažybinis vardas nuo Vladimiro).
Vienok dar paskui, kai prireikė ją grąžinti į Lietuvą ir toliau varyti propagandą, jau ne jos pačios, o stalininės valdžios nurodymu Serafima Veržbilovskaja priverstinai buvo pervadinta atgal į Salomėją Nėrį ir išsiųsta į Lietuvą. Kad nacionalistiškai nusiteikę lietuviai nepasiustų, visa informacija apie ištekėjimus ir pavardžių bei vardų keitimus buvo nuslėpta, ir tik gerokai vėliau iškapstyta archyvuose. Galim spėti, kad tą iškapsčiusi mokslininkė, Daiva Vilkelytė, buvo prakeikta visų sovietžmogių, kiek tik egzistuoja Lietuvoje.
O dar seni kalbainiai bei šiaip marazmatikai jums dar pasiruošę papasakoti, kad visa ta kūryba, kur sovietinė buvo - tai esą per prievartą, nes labai jau dvasinga visa Salomėjos Nėries poezija, labai gražiai skamba eilėraščiai apie visokius ten jausmelius. Čia tik piktuoliai aiškina, kad kiekvienos paauglės dienoraštyje panašios kūrybos pilna.
Dar galimai buvo vampyrė, nes rašė apie tai, kas tikrai yra jos sapnų tikrovė :
" Dabar – sudeginkit mane kaip raganą,
Kur žemę užkerėjo dieviška ugnim!
Aš jum paliksiu jūsų pragarą!
Bet dangų – pasiimsiu su savim."
Tai toks gerumo palinkėjimas Lietuvos žmonėms, bet ir labai egoistiškas, nes tipo be jos ... na ir dangaus nebus, o bus tik su ja. Tai kur ten surasti ją, gal pas drakulą kokį.
Salomėja Nėris ir lietuvių kalba
Daugybė kalbainių vis pateikinėja Salomėją Nėrį, kaip kažin kokią ten lietuvių poetę, kuri kažkuo ten lietuvišką literatūrą praturtino. Ir vis aiškina, kad čia tik aplinkybės privertė ją kažkaip garbinti Staliną. Gi tikrovė visai ne tokia.
Štai taip rašė Salomėja Nėris J.Eretui 1927 metais, kai anei niekas vertė ją ką nors daryti:
- "Taip sunku lietuvių kalba poeziją rašyti. Tas pats dalykas daug gražiau, efektingiau išeina kita kalba, pav. rusų"
Rašydama laiškus, Salomėja Nėris kalbėdavo nykiais, primityviais sakiniais, gerokai prasčiau nei netgi kokia Pipedija. Kalbos gebėjimai jos nepuošė, nes matyt kad nelabai tų gebėjimų ir turėjo. Gal todėl jos poezija ir kabina žmogystas, kurių smegenys išpuvę kaip koksai metus šiukšlyne išgulėjęs lepšis - tokios pat primityvios emocijos, tokie patys nykūs vaizdiniai.
Dar žr.
- Majela Ze Ze Diamond - afrikietiškas Salomėjos Nėries analogas
- Vidinė semiotika - irgi apie dvasios kančias, vergovę ir kitus panašius skaudulius, tik modernesnėmis išraiškos priemonėmis
Visokie šaltiniai beigi nuorodos
Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.