Random ekonominis briedas

Žemiau esantis tekstas apie kažkokius ekonominius kliedesius daugiau kaip dešimtmetį buvo Pipedija:Naujienos puslapio turinys, nenešantis jokios naujienų informacijos. Tai kadangi nieko nesuprantam apie ekonomiką, bet užtat suprantam, kad tai tikrai nėra naujienos, tai tenai viską panaikinom ir perkėlėm į čia, į atskirą puslapį, kuris kažkokiu būdu gal turės kokią nors minusinę pažintinę vertę.

Random ekonominis briedas

Iš kur kyla finansų krizės ir kodėl?

Darius Baublys

Jei krizės kyla visame pasaulyje ir nuolat, tai turėtų būti ir atsakymas kodėl. Šitiek valstybių vyriausybių deda pastangas jų išvengti, bet rezultatų nėra. Tai gal yra klaidos pačiame ekonomikos modelyje? Jeigu visame pasaulyje nuolat kyla krizės, tai turime suvokti, kad pačioje finansų ir kreditų sistemoje yra įvelta sisteminė klaida. Tos klaidos yra visiškai aiškios ir seniai įvardintos ekonomisto Nobelio premijos laureato Miltono Friedmano.

”Nežinau nė vienos pasaulyje depresijos, nė vienoje pasaulio šalyje, jokiais laikais, kuri nebūtų lydima staigaus pinigų kiekio sumažėjimo. Taip pat nežinau nė vieno pinigų kiekio sumažėjimo, kuris nebūtų lydimas depresijos.” (Milton Friedman)

Norint išvengti krizių, tiesiog pinigų masės sumažėjimą ar padidėjimą reikia grąžinti valstybei į rankas. Šiuo metu Lietuvoje mes naudojamės skolos pinigais, kurių kiekį nustato komerciniai bankai. Komercinių bankų tikslas - gauti kuo didesnį pelną, todėl krizių niekada nepavyks išvengti, jei mus valdys bankai.

"Duokit man galimybę išleisti ir kontroliuoti pinigus valstybėje ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus." (Mayer Anzelm Rothschild, bankininkas)

("staigų pinigų kiekio kritimą" Andriaus Kubiliaus vyriausybė dar paaštrino naktiniais įstatymais. "Taupymo", smulkaus ir vidutinio verslo žlugdymo bei akcizų kėlimo politika Lietuvoje sukėlė humanitarinę katastrofą. Pinigų kiekio mažėjimas buvo dar sumažintas - tik absoliutus beraštis galėjo taip pasielgti. Nepamirškime, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybei patarinėjo tokie "iškilūs" ekonomistai kaip Čilinskas, Nausėda, Kuodis, Šemeta, Šimonytė ir pan. :))) Juokas pro ašaras. Štai ir ši rašliava rodo, kokio lygio "akanamystus" paruošia mūsų "aukštosios mokyklos"...)

("Šiuo metu Lietuvoje mes naudojamės skolos pinigais, kurių kiekį nustato komerciniai bankai." - Tai netiesa. Pinigų kiekį kontroliuoja Lietuvos bankas, remdamasis šalies ekonominiais rodikliais.)

O šiaip tai vaikučiai pasiskaitykit labai neblogą straipsnį apie pinigus - perskaitykit jį kelis kartus, kad čia - Pipedijoje - neskiestumėte vėjų: [1]

Trumpai ką reikėtų daryti:

1. Perėjimas iš dalinio rezervo bankininkystės (Lietuvoje 4% reikia pereiti 100%, tai reikštų skolini tiek kiek turi, šiuo metu bankai turi privilegiją skolinti tai ko neturi).
2. Pinigus turi išleisti išimtinai tik valstybė (Lietuvoje apie 90% pinigų masės, deja, išleidžia komerciniai bankai).
3. Pervesti bankus iš lupikavimo pozicijos į investavimo įmones, kaip tai yra Japonijoje ir Kinijoje. (Šiose šalyse bankų palūkanos niekada neviršijo 0,25%, o Kinijoje netgi atvirkščiai. Pasiskolinęs verslui 100 juanių kitais metais turi gražinti 90 juanių. Smulkus Friedmano monetarinės reformos planas yra pabaigoje).
4. Energetinių monopolijų kainų kontrolė, nes tai didina gamybos kaštus.
5. Valdymo sistemoje įvesti grįžtamąjį ryšį tarp valdininkų darbo kokybės ir jo atlygio, kaip yra natūraliai privačiose bendrovėse. Negali egzistuoti gamtoje jokia populiacija, kurios gyvenimo kokybė nepriklauso nuo jos veiklos rezultatų.
6. Vieną kartą turime suprasti, kad ne vyriausybes, ne bankai, ne energetikai gamina produkciją, todėl visko centre turi būti gamintojas, o visi likę sektoriai turi būti aptarnaujantys.

("Pinigus turi išleisti išimtinai tik valstybė" - dabar taip ir yra. Nei vienas komercinis bankas "neišleis" pinigų be valstybės sankcijos. Lietuvos bankas pinigų kiekį kontroliuoja sekdamas ir kontroliuodamas infliaciją, kuri išlaikoma tam tikrose ribose. Joks komercinis bankas negali ir nesišvaisto paskolomis, nes Lietuvos bankas kiekvieną mėnesį gauna visų komercinių bankų finansinius duomenis ir seka bankų "sveikatą".

("Vieną kartą turime suprasti, kad ne vyriausybes, ne bankai, ne energetikai gamina produkciją, todėl visko centre turi būti gamintojas, o visi likę sektoriai turi būti aptarnaujantys." - absurdas. Visko centre yra vartotojas. Todėl be vartotojo nėra gamintojo. Tas pats vartotojas yra ir produkto gamintojas, todėl rūpestis turi būti abiem subjektais. Kam gaminti kanalizacijai? Be to vartotojas ubagas nieko nepirks, nes neįpirks, o viltis, kad mes galime eksportuoti "kvailesniems", todėl turtingesniems vartotojams - nerealistiška.)

Dabartinė situacija

1. Finansų ir kredito sektorius.
2. Žaliavų sektorius.
3. Energetinis sektorius.
4. Gamybos sektorius.
5. Paskirstymo ir vartojimo sektorius.

Dabar bankai kontroliuoja suteikdami kreditus į visas grandis, ir aišku, siekia maksimalaus pelno, tačiau realiai patys nieko negamina. Taigi iš to ir išplaukia jų politika. Krizių metu žmonių turtas niekur neprapuola - jis tik pereina į kitų rankas. O į kieno tai mes žinom - bankų. Antras dalykas, Lietuvoje užsienio komercinių bankų palūkanos gerokai viršija jų pačių palūkanas savo šalyje. O tai reiškia, kad mes, kadangi turim į produkcijos kainas įskaičiuoti gerokai didesnes palūkanas, mūsų produkcija neturi galimybės konkuruoti su jų produkcija. Iš to išplaukia bankrotai ir tai, kad užsienio bankai perperka mūsų mūsų visas įmones. Tą gerai suprato Japonai ir Kiniečiai, todėl ir tapo Azijos tigrais ir bankai pas juos atlieka tik investavimo funkciją. Jie patys turi ieškoti kur investuoti ir gali pretenduoti tik į įmonės padidėjusio pelno dalies pasidalijimą, kuri ta įmonė gavo po banko investicijos. Įmonė negavo pelno, bankas irgi nieko negauna. Tokių bankų tikslas yra įmonės pelningumas, o ne lupikavimas. Taip pat tokie bankai negali atimti įmonės, nes įmonė neįsiskolina nesėkmės atveju. Nuo to momento, kai suprasim, kad gamintojas gamina produkcija ir jis čia pagrindinis, o visi likę sektoriai yra antriniai aptarnaujantys sektoriai, padėti kardinaliai pasikeis į gerąją pusę.

Žinoma, bankams šie pokyčiai nebebus tokie geri, nei dabartinė situacija, todėl jie visomis išgalėmis mums tų pakeitimų neleis daryti. O jie turi visus mūsų pinigus, pamenat? :) Tais pinigais jie papirkinės valdžias, kurias mes išrinksime, kad Lietuvoje darytų teisingus pokyčius. O valdžią mes juk patys išrinkome, kad jie atstovautų mūsų daugumos nuomonę, todėl vėl būsime patys kalti, kad niekas neleidžią pasaulį atvesti į teisingą kelią :) Va taip viskas ir sukasi ratu ir toliau taip suksis tol, kol žmones patys imsis iniciatyvos viską keisti, o ne laukti kol kokia išrinkta valdžia viską pakeis už juos. Visų žmonių juk nepapirksi, o valdžią galima papirkti :) Čia kaip tame animaciniame filme, kai jaunas žmogus eina kovoti su drakonu, kuris atiminėja iš kitų žmonių visą turtą. (Mūsų atveju drakonai yra komercinių bankų savininkai) Drakoną tas žmogus nugali, bet pamato, kad dabar pats gali turėti visus turtus ir ima pats virsti į drakoną. "Šlovė drakonui, maištininkas žuvo" :) Tomas Maliauka

Jei šalyje yra produkcijos vartotojai, gamybos priemonės, energija, žaliavos, tai joje negali būti krizės. Pinigai tai yra tik susitarimo reikalas. Patys popieriai nieko negamina ir nieko verti. Jie turi teisingai atlikti savo funkciją.

Tikrasis turtas yra žmonių potencialas kurti ir dirbti, bet tą supranta tik nedaugelis. Jei tai suprastų daugelis jau senai būtų kilusi dar viena revoliucija :) Tomas Maliauka

Bankai, taip pat, turi teisingai atlikti savo funkciją, t. y. gauti pelną tik už paslaugas, už pavedimus, už pinigų saugojimą, už jų investavimo projektus, bet ne palūkanų forma. Bankai turi tapti paslaugų įmonėmis. Dabar gi į jų rankas atiduota visų kontrolė ir dabar yra tokia situacija, kad visa tauta dirba/vergauja jiems. Jie tai daro, pasinaudodami iškreiptu bankinės sistemos modeliu, - dalinio rezervo modeliu. Tai reiškia skolina pinigus, kurių dar realiai neturi. (Lietuvoje dalinis rezervas 4%. Tai reiškia, kad turėdamas 4 litus gali skolinti 100, o tai reiškia, kad į privačių komercinių bankų rankas atiduota pinigų leidybos funkcija. O kadangi beveik visi bankai yra užsienio kapitalo, tai jų tikslai labai aiškūs.)

Kitaip sakant, bankai "spausdina" netikrus pinigus ir juos skolina kitiems, o skolininkai jau turi atiduoti tikrus, savo prakaitu uždirbtus, pinigus. Taip mes dirbame tam, kad gražintume bankams skolas, nors jie mums paskolino netikrus pinigus. Tik vieno nesuprantu, kodėl bankams padirbinėti pinigus yra legalu, o kai koks paprastas pilietis nutaria pradėti spausdinti pinigus, tai jis jau yra baisus nusikaltėlis, pinigų padirbinėtojas ir jį reikia bausti. Tai, jei bankams galima spausdinti padirbtus pinigus, gal visi imam juos spausdinti, nereikės dirbti? O kam dirbti? Juk bankai irgi nieko nedirba, o turi visus mūsų pinigus ir turtus :) Suprantate ką noriu pasakyti? Taip mes ir vergaujame bankams, nors beveik niekas to nežino ir tai turėtu būti nelegalu, nes vergovė panaikinta jau senai. Dabar mes esame dar didesnėje vergovėje, nei buvome prieš vergovės panaikinimą, nors to irgi beveik niekas nežino. O niekas nežino todėl, kad viskas yra apipinta gražiomis pasakomis apie visuotinę laisvę, vergovės panaikinimą ir pan. Tai pasakykite man prašau, kodėl visą gyvenimą dirbdami mes net nuosavo būsto negalime įsigyti? Juk atrodo pasiėmei medžiagų ir per metus pats pasistatei namą, bet ne... reikia visokiu leidimų, visokių kitokių biurokratinių popierizmų, ar žemė matai ne tokios paskirties... :) Juk žemė visur vienoda, o žmonės savo būsto virš galvos neturi, tiesa? Bet aš jums pasakysiu, kodėl mes neturim teisės būsto pasistatyti, kodėl jis toks brangus, kad reikia iš banko imti paskolą visam gyvenimui. Taip yra todėl, kad dirbtume visą gyvenimą tikėdamiesi įsigyti tą būstą, nes dirbti vistiek kažkas turi, o bankininkai patys dirbti nenori, tai ir pavergė kitus, kad už juos dirbtų. Argi tai ne tikrų tikriausia vergovė? :) (Tomas Maliauka)

Tik nuo to momento kai suprasim, kad gamybos sektorius yra pagrindinis. Taigi visos kitos institucijos valstybė, bankai, energetika turi tik teikti visokeriopą paramą gamintojui ir čia turi būti jų pagrindinis tikslas. Įsivaizduokite leidžiate raketą Į Marsą. Raketa išėjusi į orbitą sprogsta. Tada pagaminate kitą tokią pačią, bet nudažote kitą spalva. Bet ir vėl jinai sprogsta, tada užrašote kitą pavadinimą, pilate daugiau kuro, paskui mažiau kuro, leidžiate kitu laiku, bet ji vis tiek raketa susprogsta ir taip šimtą kartų iš eilės . Ką mes tuomet darytume? Išardytume ir pradėtume ieškoti esminės klaidos pačioje jos sistemoje. Jei visame pasaulyje krizė, tai tik rodo sisteminę ekonomikos modelio klaidą. Visame pasaulyje visos vyriausybės, įmonės, žmonės skolingi bankams.

Ar kada kas susimąstė iš kur bankuose tiek pinigų? Visi mes dirbame nuo ryto iki vakaro visą gyvenimą ir vis tiek skolingi. Juk visas tas materialines vertybes pastatus, mašinas, lėktuvus, laivus stato ne bankininkai, o mes, tačiau kažkodėl už jas vis tiek liekam skolingi bankams. Juk nematėme ne vieno bankininko mūrijančio plytas, nešančio betoną. Tai kaip čia atsitiko, kad įmonės prieš įdiegiant Europos ekonomikos modelį lyginant su savo turtu bankams buvo skolingos 10%, dabar jų skolos išaugo iki 100%. Ir kaip atsitiko, kad šitaip išaugo vyriausybės skola bankams iki 20 milijardų litų. Kas čia per stebuklai? Ir visą laiką skolos tik auga, jei viskas taip vyks toliau, tai tuoj visas mūsų turtas, ir visa valstybė su vyriausybe priklausys bankams.

O gal jau priklauso? :) Tomas Maliauka

Taigi nebukim tuo mokslininku, kuris darydamas vis tą patį bandymą (leisdamas raketą į Marsą), tikisi gauti kitokį rezultatą. Paieškokim klaidų pačioje bankinėje sistemoje. Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų. Kas yra tos palūkanos, pažiūrėkime kas vyksta jei jus turėdami tik vieną procentą visų rinkos pinigų nuolat juos skolintumėte už 10% palūkanų. Tai po 7,2 metų turėtumėt 2%, po 14,4 metų 4%, po 21,6 metų 8%, po 28,8 metų 16%, po 43,2 metų 64%, po 50 metų 100% visi pinigai būtų jūsų. Kaip matote visas jūsų turtas, viskas atiteks bankui, kitaip tariant po penkiasdešimties metų tampame vergais bankams. O jei pradinė skolinimo suma 10% ir skolinam už 8% palūkanų. Tuomet per 30 metų. O jeigu mes dar galėtume skolinti tuos pinigus kurių realiai neturime (kaip dabar gali bankai), tai yra netikrus pinigus pavyzdžiui 10% savo ir 30% pripūtėm iš oro, tiesiog apgaule užrašėm, kad turim 40%, o žmonės mumis patikėjo praeina 12 metų ir visi pinigai atsiduria banku rankose. Turbūt sakysit, kad realybėje taip nevyksta, nes sveikas protas jums atsisako tuo patikėti.

Patikėkit, taip vyksta :) Tomas Maliauka

Deja mes labai naivūs, dalinė banko rezervo sistema ir leidžia bankams skolinti tuos pinigus, kurių jie neturi. Kitaip sakant jie paišo tuos pinigus iš oro. Vis dar negalit tuo patikėti? Pabandykim išsiaiškinti ką reiškia dalinis banko rezervas. Įsivaizduokit atsidarė naujas bankas. Jo steigėjai įnešė dalinį rezervą pavyzdžiui 1111 litų 12 centų į centrinį banką. Jei rezervo santykis 1:9 (10 %) tai reiškia kad bankas visiškai legaliai gali paskolinti 10000 litų. Atėjo žmogus, kuris pasirašė skolos lapelį 10000 litų. Ir bankas jo sąskaitoje užrašė tą sumą tiesiog paprastu kompiuterio klavišų paspaudimu. Bankui tai oras, o žmogui realus pinigai. Kitą dieną jis nusipirko automobilį ir pinigai, buvo pervesti į kitą banką. Kitame banke atsirado indelis ir bankas padalinęs pinigus į rezervinius pagal santykį 1:9 į 1000 litų rezervas, o likusius 9000 vėl paskolina, kažkas vėl paima paskola užmoka už prekes ir padeda į trečią banką arba skirtumo nėra, netgi jei grįžtą į tą pati pirmąjį banką. Vėl santykiu 1:9 padedama į rezervą 900 litų, o 8100 litų vėl paskolina ir taip, jei tik atsiranda kas skolinasi ir kas nors išgryninęs neužkasa į žemę pinigai pasidaugina iki 100.000 litų. Taigi realiai jei bankas turėjo pradinę sumą 1111 litų 12 centų ir procesas vyksta ne viename banke, mūsų paimtų kreditų ir įsipareigojimų pagrindu bankai sukuria orinių pinigų 100.000 litų. Kitaip sakant, bankai perskolina mūsų pačių pasižadėjimus gražinti paskolas. Ir teturėdami vos 1111 litų ,12ct. gali skolinti 100.000lt ir jei skolina už 5% palūkanų, tai gauna 5000lt pelno. Tai gaunasi jie ta savo tūkstantį skolina už 500% palūkanų. Ar jus taip nenorėtumėt? Padėję į sąskaitą tūkstantį litų po metų gauti 5000lt.? O Lietuvoje rezervas 1:25. Taigi orinių pinigų galima padaryti keturis kart daugiau. Bankai turi reikalavimą skolinti, ne daugiau kaip 90% visų banke esančių indėlių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai jie laikosi šių reikalavimų. Tačiau jei pažiūrėsime atidžiai pamatysime, 90% tų pinigų yra padaryti, iš oro (tai yra naudojantis dalinio rezervo principu). Lietuvoje dalinis rezervas 4%, t. y. santykiu 1:25, o tai reiškia, kad turint savų 250 litų visiškai legaliai gali skolinti 10000 litų ir tie pinigai, kuriuos sukuria pirmasis bankas antrame banke jau virsta indėliu. Jau patvirtinta, kad grynųjų Lietuvoje buvo 10 milijardų, o dabar virtualiose sąskaitose atsirado 100 milijardų. Kas atliko šitą emisiją?

Įsivaizduokite 10 kartų daugiau pinigų, o jei prekių kiekis nepakito, tai pinigai nuvertėjo irgi 10 kartų, t. y. jus galite su savo pinigais nusipirkti 10 kartų mažiau prekių :) Todėl šiais laikais neapsimoka dirbti ir kaupti pinigus senatvei, nes kol pasensi tavo sukaupti pinigai bus nieko verti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 14% metinė infliacija (pinigų nuvertėjimas). O tai reiškia, kad jei jūs per metus uždirbote 30000 Lt, tai po metų jūs su 30000 Lt galėsite nusipirkti prekių tik tiek, kiek būtumėte metų pradžioje galėjęs nusipirkti su 25800 Lt (tai yra 14% mažiau), t. y. jūsų 30000 Lt nuvertėjo iki 25800 Lt. Pagaunat realybės "žavesį"? :) Tomas Maliauka

Įsivaizduokit, kad jums reikia daugiau vandens virtuvėje, vonioje ir tualete. Pagrindinis vandens įvadas pas jus vienas. Jūs priraizgote krūvą papildomų vamzdžių tarpusavyje ir visaip kitaip ir prie kiekvienos atšakos pastatote po skaitliuką. Atitekančio vandens kiekis nuo to nepasikeitė, bet mokėti jau reikia pagal visų skaitliukų parodymų sumą. Taip deja veikia ir mūsų bankai. Ir kas atsitiks, kai už tą patį vandens kiekį, po viso šito pasidauginimo, reikės mokėti 10 ar net 100 kartų daugiau??? Arba dar kitaip bankai išleidžia pinigus, mūsų skolų pagrindu. Taigi gaunasi taip, kad valstybė, išleidžia apie 10% procentų pinigų, o likusią dalį, - 90% atspausdina bankai tik ne kupiūromis, o elektroninių pinigų pavidalu. Šitie oriniai bankų išleisti pinigai ir sukelia infliaciją, nes bankų išleisti pinigai padidina pinigų masę dešimt ir daugiau kartų. Todėl būtina gražinti teisę spausdinti pinigus valstybei, kitaip sakant bankai turėtų galėti skolinti tik tiek, kiek pinigų turi. Iš dalinio 4% rezervo reikia pervesti į 100% rezervą. Skolinti iš tikrų indėlių, o ne iš padaugintų paskolų.

“Kiekvieną kartą kai bankas duoda paskolą, sukuriami nauji skolininko įsipareigojimai, nauja sąskaita ir nauji pinigai.” (Graham F. Towers, Kanados banko valdytojas)

“Pinigų sukūrimas banke toks paprastas, kad protas atsisako tuo patikėti.” (John Kenneth Galbraith, ekonomistas)

Kaip jie tai daro? Ogi labai paprastai. Kai jūs paimate 10000 Lt paskolą, bankas užrašo juos kompiuteryje ir perveda į jūsų sąskaitą. O jūs pasirašote pasižadėjimą juos gražinti su palūkanomis - tai yra 10000 Lt + palūkanos. Po to jūs perkate prekę, sumokate savo paskolos pinigais į kitą banką, kur yra pardavėjo sąskaita. Ten bankas padalija juos į privalomąjį rezervą santykiu 1:9 ir 9000 Lt skolina toliau. Kitam skolininkui užrašoma skola 9900 Lt, toliau 8100 Lt, skola 8910 Lt ir taip toliau, kol pasidaugina iki 100000 Lt. Atrodytų, kad bankai skolina tik žmonių indėlius. Pagal reikalavimus bankai negali skolinti daugiau kaip 90%, negu yra jo sąskaitose. Tačiau jo sąskaitose ir yra tie iš oro pinigai, kuriuos bankas sukuria kiekviena kartą, kai kas nors paima paskolą. Kitaip sakant bankai gali sukurti tiek pinigų, kiek mes sutinkam paimti paskolų. Dar vienas labai svarbus dalykas, bankai sukuria tik tuos elektroninius pinigus, kuriuos mums paskolina. Bet jie nesukuria popierinių kupiūrų toms paskoloms grąžinti, o kuo labiau ir palūkanoms grąžinti. Tai iš kur paimti tuos popierinius pinigus kai reikia atiduoti bankui, jei mes patys negalime pinigų atsispausdinti? Įsivaizduokime, kad visas pinigų kiekis yra 100000 litų. Tai reiškia, kad jeigu išskolinta 100000 Lt už 10% palūkanų į rinką atgal, po 10 metų turi grįžti 200000 litų. Tačiau papildomai niekas tų pinigų nesukūrė. Rinkoje ir toliau cirkuliuoja tik 100000 litų, tai kaip gražinti bankams tuos 200000 litų, jei realiai tėra tik pusė šių pinigų. Tai akivaizdu, kad kažkas pradės bankrutuoti. Arba kitas variantas - TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas) mums duos savo popierinių pinigų ir, aišku, irgi už palūkanų procentus. Galime užrašyti paprastą formulę: P - paskolinti pinigai, I - palūkanos, kurias reikia gražinti (per dešimt metų turėtume gražinti dvigubai). Turėtume atlikti tokį veiksmą:

P = P + I, išeitų 100000 Lt = 100000 Lt + 100000 Lt;

Parodykit tokią lygybę antrokui jis jums atsakys ką apie jūsų matematikos žinias galvoja. Taigi visi pasiskolinę, neturi jokios net teorinės galimybės gražinti paskolą. Tačiau, kadangi rinkoje jis ne vienas, todėl vyksta žaidimas "kol groja muzika", t. y. kol bankai lengvai skolina, visi šoka. Kai "muzika nutyla", t. y. bankai nebedalina paskolų ir ima reikalauti gražinti paskolas, visi skuba "užimti kėdes", t. y. grąžinti paskolas, tačiau, mūsų atveju, "kėdžių" užtenka tiktai pusei visų žaidėjų, kiti yra pasmerkti. Taip ir prasideda įmonių bankrotai, po to prasideda nedarbas. Kadangi paskolos atidėtos laike, katastrofos iš kart neįvyksta. Tačiau palūkanos išimamos iš bendrų cirkuliuojančių pinigų ir jos vėl perskolinamos. Tokiu būdu bankų pinigų dalis visą laiką didėja ir, kad neįvyktų krizė reikia visą laiką dar daugiau skolinti. Tačiau jeigu bankai nustojo skolinti, ar kitais būdais išima pinigus iš rinkos pvz. perveda į Švediją (Lietuvos atveju buvo pritaikyti abudu), tai prasideda ekonominė krizė.

Tai yra klasikinis finansų magnatų modelis, jie tai vadina "avių kirpimu".

Šis modelis buvo pritaikytas daug kartų. Amerikoje 1929 metais, kai prasidėjo Didžioji depresija, buvo išimta 70% visos pinigų masės. Tas pats buvo pakartota 1930 m., 1940 m. ir t. t.

Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad nenormalu, kad 90% visų cirkuliuojančių pinigų spausdina privačios bendrovės, taip vadinami komerciniai bankai. “Bijau, kad paprasti žmonės neapsidžiaugs sužinoję tai, kad bankininkai faktiškai sukuria pinigus. Ir jie kontroliuoja vyriausybes, ir jie laiko savo rankose tautų likimus.” (Reginald McKenna, Chairm Midlando banko eksprezidentas)

Daug kas iš jūsų pateiks tokį argumentą, kad mes nieko dabar negalim pakeisti. Net ES liepė iš konstitucijos išbraukti pinigų emisiją. Lietuvos centrinį banką valdo Europos centrinis bankas ir mes iš tolo negalim liesti komercinių bankų ar kaip nors įtakoti jų veiklą. “Duokit man galimybę išleisti ir kontroliuoti pinigus valstybėje ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus.” (Mayer Anzelm Rothschild, bankininkas)

“Šita mintis šokiruoja, mes visiškai priklausomi nuo komercinių bankų. Kažkas turi duoti kiekvieną dolerį, esanti apyvartoje grynais ar negrynais. Jei bankai sukuria daug pinigų mes klestim, jei ne mirštam iš bado. Pas mus nėra pastovių pinigų. Kai matai visą šitą paveikslą, nesinori tikėti šita beviltiška padėtimi, bet taip yra.” (Robert H.Hemphill, Federalinio rezervo kreditinio skyriaus vadovas, Atlanta Georgija).

Atsakysiu paprastai visi atsimenam tą skandalą, kai Amerikoje buvo pagaminti raminantis vaistai, nuo kurių gimdavo vaikai be rankų, be kojų iš karto tai farmacijos firmai iškelti ieškiniai ir uždraustas šių medikamentų vartojimas. Valdantis šalį, taptų panašus į gydytojus kurie žinodami, kad vaistai sukels sunkiausius išsigimimus ir toliau lieptų mums vartoti šiuos baisius medikamentus. Jei tai prieštarauja mūsų nacionaliniam saugumui, turim tiesiai pasakyti, kad mes norime Lietuvą matyti kaip stiprią valstybę. Mes savo ekonomikos modelį turim kurti panašų į Azijos tigrų pavyzdį. Turime pasakyti, kad Europos sąjungos ekonomikos modelis yra nuodingas ir mums nepriimtinas. Nebijojom sovietų sąjungos tankų, stojom už laisvę, tai kodėl turėtume išsigąsti Europos centrinio banko?

Pinigų leidyba turėtų būti gražinta Lietuvos valstybei. O ji turėtų šiuos pinigus leisti kurdama Lietuvos infrastruktūrą. Tiesti kelius, tiltus, atstatydama kultūros paveldą, sukurdama turizmo infrastruktūrą, pramogų centrus, sveikatingumo kompleksus, elektrines ir kitus reikalingus infrastruktūros objektus. Tokiu atveju šie pinigai kurtų bendranacionalinį turtą ir nesukeltų jokios infliacijos.

“Gaunasi , kad mūsų pinigai atiduoti malonėn bankų kreditinėm operacijoms ir bankai duoda ne pinigus, o pažadus išmokėti pinigus, kurių jie neturi.” (Irving Fisher, ekonomistas).

Infliacija kiltų tik tada, jei valstybė per daug pinigų paleistų į vartojimą, bet tai turėtų kontroliuoti Lietuvos centrinis bankas, kuris dabar yra valdomas ne Lietuvos, o Europos centrinio banko. Jei nuolat didėja turtas, tai turi ir daugėti pinigų. Įsivaizduokime tokį supaprastintą modelį. Visas valstybės turtas - vienas namas, kurio vertė 1 milijonas. Lygiai tiek rinkoje ir cirkuliuoja pinigų tai yra 1 milijonas. Dabar mes dar pastatėm keturis, tačiau pinigų masė išliko ta pati. Turim turto už penkis milijonus, o pinigų tik vieną. Taigi akivaizdu norint, kad juos kažkas nupirktų turim padidinti pinigų masę penkis kartus, priešingu atveju jų niekas negalės įsigyti. Arba jų kaina turės būti po 200.000 lt.

O kodėl gi ne? Argi ne taip ir turėtų būti? Mes visi dirbdami sukuriame vis daugiau visokio turto: namu, automobiliu, kitos technikos ir pan. Tai jei nekeistume pinigų kiekio, tai viskas imtų natūraliai pigti, nes pasiūla didėtų. Argi nebūtų smagu jei žinotum, kad uždirbti pinigai nenuvertėja, o jų vertė vis didėja? Tai visi galėtume įsigyti visko, ko mums reikia laimingam gyvenimui. Dirbdami ir kurdami pagamintume daug įvairaus turto ir visi po truputi turtėtume, o ne skurstume ir skęstume dirbtinose skolose. Manau, kad taip ir turėtų būti. Pvz. Jei tu statai namus, o as gaminu automobilius, tai tu pastatai man namą, o aš pagaminu tau automobilį. Tada mes abu turim po namą ir po automobilį. O dabar, kol tu pastatai už pinigus namą, o aš pagaminu už pinigus automobilį, mūsų uždirbti pinigai tiek nuvertėja, kad aš nebegalių įpirkti tavo namo, o tu nebegali įpirkti mano automobilio. O juk mes juos patys ir pagaminome... tai kaip čia yra, kad jų negalime įsigyti? Aš pasakysiu kodėl. Dabar yra taip todėl, kad tu ir aš dirbam bankui, tai ką tu ir aš pagaminame ir yra banko, o ne mūsų, todėl ir negalime apsikeisti savo kurybos ir darbo produktais. Mums už mūsų darbą bankas moka savo netikru turtu, - netikrais pinigais, kuriuos iš karto mums sumokėjęs, jus dar ir nuvertina, kad mes per ilgą laiką nesukauptume tiek turto pinigais, kad užtektų tau ir man įsigyti visko, ko mums reikia laimingam gyvenimui. Tada tu galėsi įsigyti mašiną, o aš namą tik vieninteliu būdu, - skolintis iš banko pinigų, kuriuos reikės atidavinėti visą tavo ir mano gyvenimą. Taip tu ir aš tampame banko vergais visam gyvenimui. (Tomas Maliauka)

O jei mūsų pinigų leidimą/emisija atliks Europos centrinis bankas tai kam atiteks šis turtas? Valstybė su pinigų leidimo funkcija, turi elgtis protingai, - jų tiek išleisti, kiek reikia rinkai. Nejaugi mes negalime atsispausdinti popierėlių patys, jei sukūrėm turto, kuris padengia juos. Ar mums reikia tų popierėlių iš Europos? Daugelis sakys taip negalima reikia, kad pinigai būtų padengti auksu. Įsivaizduokit, kad aukso mes iš viso neturim... ir ką, kas keičiasi? Ar išnyko visos mūsų vertybės ir turtas: teritorija, pastatai ir pan.? Kaip vaikščiojom į darbą, taip ir vaikštom, kaip dirbom, taip dirbam, ir jei sukuriam materialinių gėrybių daugiau tai mes turtingi ir esam.

Nereikia turto surišti nei su auksu, nei su popieriaus banknotu... Pinigų funkcija yra būti turto mainu ekvivalentu. Pvz. aš gaminu automobilius, bet man reikia baldų. Tu statai namus, bet tau reikia automobilio. O trečias žmogus gamina baldus, bet jam reikia namo. Tai jei nėra turto apsikeitimo ekvivalento, - pinigų, tai aš norėdamas įsigyti baldus turiu nueiti pas baldininką, pasiklausti, ko jis nori gauti už baldus, tada jis pasakys, kad jam reikia, namo. Aš turėsiu nueiti pas tave ir paklausti, ko tu norėtum už tai, kad tu baldininkui pastatytum namą. Tu pasakyti, kad tau reikia automobilio, tada aš galėsiu tau pagaminti automobilį, tu baldininkui pastatysi namą, o man baldininkas pagamins baldus. Taip mes apsikeisim turtu ir būsim visi laimingi. Jei yra turto apsikeitimo ekvivalentas, - pinigai, tai aš pagamindamas ir parduodamas tau automobilį, galiu iškarto eiti pas baldininką ir įsigyti jo pagamintus baldus. Tai čia turto mainai tarp trijų žmonių, o įsivaizduokite, kad reiktų apsimainyti tarp šimto ar tūkstančio žmonių. Tai būtų beveik neįmanoma, todėl pinigai patys savaime yra gerai, bet dabartinėje situacijoje pinigai neveikia taip kaip jie turėtų veikti. Dabar bankai pinigus sugebėjo paversti visą pasaulį pavergiančiu įrankiu. Tomas Maliauka

Arba kitas pavyzdys visa jūsų aukso rezervą kažkas pavogė, bet jus saugyklą užeinat kartą į tris metus. Jei jį pavogė prieš dvejus metus, o jus tą laikotarpį gyvenote ir nieko nežinojote ir kasdien toliau ėjot į darbą, kūrėte materialines vertybes, tai jūsų padarytos materialinės vertybės nuo to niekur nepradings. Bus tik dingęs auksas, ir nebus iš ko auskarų pasidaryti :) Mes galim savo pinigus kitaip padengti. Pvz., kol dar atominė elektrinė veikia ant šimto litų užrašyti padengta elektros energija 200 kilovatvalandžių. Ar padengti, žemės ūkio produkcija. Jeigu mes dabar galim išleisti valstybės garantuotas obligacijas ir duodam jas bankams, gaudami paskolas, tai kodėl negalim išleisti savo pinigų , ir nereiktų mokėti tų palūkanų komerciniams bankams? Išleisti savus pinigus, ne skolų pagrindu nėra kažkokia nauja ir labai radikali naujovė. Ta patvirtino keturi Amerikos prezidentai Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas, Endriu Džeksonas, Vanbiurenas ir Abramas Linkolnas. Tai buvo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje vienas iš geriausių pavyzdžių Gernsis mažytė sala, Prancūzijos pakrantėje. Ten buvo išleisti ne skolų pinigai, kurie buvo skirti apmokėti dideliems statybų projektams. Ir tai jau puikiausiai dirba jau 200 metų. Gernsis tai gėlių ir daržovių šalis. Tai pats geriausias pavyzdys, kaip puikiai ir stabiliai veikia neskoliniai pinigai. Viskas prasidėjo 1815 kai reikėjo sugalvoti, kaip finansuoti naują šalies rinką, nes žmonės nebegalėjo pakelti naujų mokesčių. Vietinis pastorius pasiūlė revoliucinę idėją. Išleisti savo popierinius pinigus niekuo nepadengtus, o salos gyventojai sutiko juos naudoti prekyboje. Kad žmonės jais pasitikėtų ir plačiai paplistų, valstybė juos paskelbė, ” kaip gera priemonė mokėti mokesčiams” Ši rinka juos tebenaudoja, nes jie neapdeda skolomis šitos salos valstybės gyventojų. Tuos du milijardus, kur dabar skirsim bankų palūkanom (valstybės skola komerciniams bankams 20 milijardų tuoj bus) įsivaizduokit būtume išskyrę socialinėms reikmėms. Dabar tie keli milijardai pereis bankams ir vėl reiks didinti mokesčius. Panagrinėkime kodėl kyla krizės, kai egzistuoja dalinio rezervo bankinė sistema. Jei vyksta nuolatinis skolinimasis, kiekvienais metais mums reikia didinti pinigų masę, tam, kad jų pakaktų palūkanoms apmokėti. Tačiau kuo daugiau kartų bankai perskolina neegzistuojančių pinigų, tuo labiau auga mūsų skolos (arba kuo daugiau išleidžia pinigų, tuo vis didėja palūkanų kiekis (kurio realiai niekas nesukuria) gaunasi, kad iš rinkos reikia išimti vis didesnę pinigų masę, kuri vėl yra mums paskolinama. Labai nevarginsiu pasakysiu tik tiek, kad skola dėl palūkanų visą laiką auga greičiau, negu paskolintų pinigų kiekis. Ir būtent to pasekoje įvyksta krizės, nedarbas, bankrotai, ne dėlto, kad žmonės blogai dirbo, o dėl defektuoto ydingo ekonomikos modelio. Visos krizės, nedarbas yra sąlygotos aukščiau aprašytos sistemos. Nes kiekvienais metais reikia sukurti vis daugiau paskolų tam, kad būtų galima sumokėti senasias su palūkanomis. Ir tik atidėjimas laike neleidžia sistemai sugriūti iš karto. Bet ekonomika negali augti logaritmine kreive nes jei pvz. vienais metais augimas buvo 7%, tai kitais metais jau turim 107% ir nuo jų skaičiuosim 7% grafiškai gautume logaritminę kreivę.

Citata: "Tas kas galvoja, kad ekonomikoje galimas logaritminis augimas yra beprotis arba ekonomistas" (Kenneth Boulding ekonomistas).

Tai kaip spręsti šią problemą?

1. Bankinėje sistemoje:

• Panaikinti dalinio 4% rezervo sistemą ir pereiti prie 100% rezervo.
• Bankų palūkanas sumažinti iki Azijos tigrų didžio 0,25% arba iš viso prilyginti 0%.
• Bankai turi gauti pajamas ne už lupikavimą, o už darbą. Kaip Japonijoje už pavedimus, už pinigų saugojimą, ir patys vaikščioti į įmones ir siūlydami įvairius investicinius projektus ir pretenduoti tik į įmonės pelno dalį, jokių palūkanų, jokio turto užstatymo.

Tuomet jie tikrai bus suinteresuoti įmonės klestėjimu, o ne įmonės bankrotu. Bankas mąsto panašiai taip: "Kas tas paskolos grąžinimas, daug naudingiau perimti dešimt kartų didesnės vertės įmonę. Kuri jau yra tikras turtas, o ne popierinis pinigėlis. Ir ačiū Dievui, kad vargana įmonė negali grąžinti paskolos, ta proga paimsim turtą ir tik praturtėsim."

2. Energetinėje sistemoje:

• Kontroliuoti energetinių monopolijų kainas kaip Amerikoje, nes šios prekės nėra rinkos prekės.

Pasiaiškinkime, kas yra rinkos prekė - paimkime vadovėlį ir pasižiūrėkime į jos savybes:

1. Vieną prekę galime pakeisti kitos rūšies preke (jei pabrango makaronai galim garnyrui pirkti bulves);
2. Prekė gali turėti įvairias savybes (neįperkame Mercedes - tiek to, važinėsime su Škoda);
3. Rinkos prekę galima sukaupti, sandėliuoti (jei bulvės žiemą brangios - tiek to, prisipirksime jų vasarą);

Taigi akivaizdu, kad elektra nėra rinkos prekė. Mes negalime jos niekuo pakeisti, pasirinkti prastesnės kokybės, sandėliuoti. Amerikoje norint pakeisti elektros kainą nors vienu procentu reikia senato sutikimo. O pas mus, kai mes turime savo atominę elektrinę, elektra dvigubai brangesnė negu Briuselyje. Aišku kai mokslininkai atras kaip pardavinėti elektrą lagaminuose, įgaus pirmuosius rinkos prekės požymius.

3. Valdymo sistemoje:

Du labai paprasti dalykai: 1) Jokia sistema gamtoje negali egzistuoti, jei nėra atgalinio ryšio tarp jos veiklos rezultatų ir jos pačios gyvenimo kokybės. Įsivaizduokite, kad jūs esate automobilio vairuotojas. Vairuodami automobilį jūs nuolat turite įvertinti greitį, kelio dangą, einančius praeivius per gatvę. Priešingu atveju jūs galite ne tik automobilį sudaužyti, bet ir pats žūti, ir dar praeivius sužaloti. Bet egzistuoja grįžtamasis ryšis, ir jūs puikiai žinote, kad sužalojęs žmones sėsite į kalėjimą irba nukentėsite finansiškai. O kas atsitiktų, jeigu nebūtų jokios atsakomybės už jūsų sukeltas pasekmes? Aišku, kad dalis žmonių vairuotų atsakingai, bet kita dalis? O jeigu tu stovi už valstybės vairo ir žinai, kad už nieką nesi atsakingas?

Taip yra ir Lietuvoje. Valdžia niekada neprisiima atsakomybės už tai, ką jie daro. Taip neturėtų būti. Tomas Maliauka

Taip ir mūsų valstybėje kiekvieno valdininko darbo kokybę reikia susieti su jo atlyginimu ir atsakomybe už gautą rezultatą. Kaip tą padaryti labai paprastai. (kas yra visose privačiose įmonėse, jų darbą reitinguoja rinka). Bet kuris darbuotojas parodęs blogus rezultatus rizikuoja būti atleistas, o valdininkas kuo rizikuoja? Net ir apsivogęs greičiausiai iš balos išlips sausas, jau nekalbant apie darbo kokybę. Valdininko darbo kokybės įvertinimas. Sukurti elektroninę darbo kokybės įvertinimo sistemą. Po apsilankymo valdiškoje įstaigoje, įvedęs savo asmens kodą prisijungimui įvertinate balais valdininko atlikto darbo kokybę. Antras dalykas valdininkas kiekvieną dieną rašo trumpą ataskaitą ką nuveikė ir ataskaitos skelbiamos viešai. Toliau visi valdininkai gauna bazinį atlygį, o toliau pagal jo darbo rezultatus pritaikom koeficientą. (plačiau apie tai kitoje temoje). Metų pabaigoje įvertinam:

1. Kiek pakilo gimstamumas.
2. Kiek sumažėjo mirtingumas.
3. Koks ūkio augimas.
4. Kiek sumažėjo kainos ir pagerėjo mūsų pragyvenimo lygis.
5. Kiek pagerėjo gyventojų sveikata.
6. Kiek sumažėjo alkoholio ir narkotikų vartojimas.
7. Kiek sumažėjo nusikalstamumas.

Jei rezultatai geri, paliekam vadžioje ir išmokam premijas , jei ne atleidžiam iš pareigų. Kai privatininkas atlieka valstybinį užsakymą jis dalyvauja konkurse, siūlo žemiausią kaina ir geriausią kokybę ir stengiasi atlikti užsakymą laiku. Valdininkas atėjęs į darbą irgi kasdien atlieka valstybinį užsakymą, tik jo darbo kokybės kontrolės mechanizmų nėra, tai ir rezultatai atitinkami patys matot. Japonijoje norint atidaryti parduotuvę reikia vienos dienos, o Lietuvoje?

Reziumuojant yra keturi svarbiausi dalykai:

1. Bankų dalinio rezervo ir palūkanų už paskolas panaikinimas ir perėjimas prie investicinio modelio.
2. Pinigų kūrimo funkcija gražinti valstybei.
3. Monopolijų kainų kontrolė.
4. Grįžtamasis ryšis valdymo sistemoje.

Galim nesigilinti į šiuos klausimus ir nebandyti nieko suprasti, bet tada mums nutiks, kaip atsitiko Amerikos prezidentui Vudro Vilsonui. Vudro Vilsonas 1913 pasirašė aktą apie federalinį rezervą`: “ Aš pats nelaimingiausias žmogus, nesuprasdamas ką darau aš sugrioviau savo šalį. Galingiausia industrinė valstybė yra skolų vergijoje. Nacionalinis augimas yra kelių žmonių rankose. Mes tapome beteisia ir pavaldžia vyriausybe civilizuotame pasaulyje. Mes nesame valdžia, išrinkta liaudies valia, mes nesame jos valios reiškėjai. Mes esame valdžia, kuri pavaldi keletui žmonių.” (Woodrow Wilson, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas 1913-1921)

"Lupikavimas sugalvotas netiesos ir gimęs apgaulėje. Bankams priklauso visas pasaulis. Atsiimkime pasaulį atgal iš bankų savininkų rankų, bet jei neatimsime jiems teisės plunksnos brukštelėjimu kurti pinigus tai jie pasaulį išpirks iš mūsų atgal į savo rankas. Paimkit iš jų šitą teisę ir visi didieji turtai, kaip mat išnyks ir pasaulis taps laimingesnis. Bet jei ir toliau norite būti bankų vergais ir patys apmokėti savo vergiją, tai palikit bankininkams teisę ir toliau kurti pinigus.” (Sir Josiah Stamp, Anglijos banko direktorius 1928-1941. Savo metu antras turtingiausias Anglijoje žmogus.)

“Jei valdžia finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai valstybę valdo ne valdžia, o bankininkai. Ranka kuri duoda visada yra aukščiau tos rankos, kuri ima. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi nei patriotizmo, nei sąžinės, jų vienintelis tikslas – pasipelnymas.” (Napaleonas Bonopartas).

Miltono Friedmano monetarinės reformos principai

I Reikalauti, kad pinigus leistų tik valstybė (išimtinai):

* Tai kartu draustų privačių pinigų kūrimą.
* Tai kartu draustų  dalinę rezervinę bankininkystę.
* Tai reikalauja pilnos rezervų bankininkystės.
* Tai implikuoja išėjimą iš tarptautinių bankų su kreditų / rezervus kuriančia institucija (tokia kaip IMF SDRs).

II Tokiais kiekiais, kad būtų stabilizuotas bendras kainos lygis.

* Tai leistų išvengti infliacijos ir defliacijos, kas taptų sąlyga stabiliam ir sveikam ekonominiam augimui kaip vyriausybės politikai.
* Tai leistų atsisakyti vieningo commodity standarto (pv. Aukso) taip, kaip kad nėra vieno tokio vieningo standarto prieinamo tuo pačiu metu kaip ir visos gėrybės bendrai.
* Tai implikuoja stabilų santykį arba taisyklę tarp pinigų kiekio ir gėrybių.
* Tai gali implikuoti karo meto išimtį.
* Tai implikuoja vyriausybinę politiką.
* Tai implikuoja vyriausybės politiką dėl didelių perdėto judėjimo keitimo kursuose.

III be būtinos skolos privatiems asmenims

* Tai implikuoja nacionalinės skolos išmokėjimą (nebūtinai vyriausybės vidaus skola).
* Tai implikuoja pilno rezervo bankininkystę.
* Tai implikuoja tai, kad vyriausybė perima visų pinigų emisiją.

IV kad visas skolinimas būtų atliekamas tik privačių juridinių asmenų, išimtinai

* Tai implikuoja visokio vyriausybės skolinimo draudimą.
* Tai implikuoja draudimą lupikiškas palūkanų, kurios nurungia arba užkerta pelningas paskolas ir sukuria kliūtis saugiam nuosavybės turėjimui.

V apsaugojimas privačios nuosavybės plataus paplitimo

* Tai implikuoja saugų (nuolatinį) ir kuklų privačios nuosavybės turėjimą visų klasių žmonėms.
* Tai implikuoja nuosavybės mokesčio netaikymą ir bankroto išvengimą.
* Tai implikuoja, kad galios kurti pinigus valstybė neturi deleguoti privatiems asmenims dėl jų asmeninio pelno , nes tai sukurs dideles nuosavybės koncentracijas.
* Tai implikuoja, kad teisė į privačią nuosavybę yra subordinuota su bendro naudojimo teise, kur bendrijos ekonominės dominacijos pavojus yra per didelis, kad būtų paliktas privačiose rankose.

Autorius: Darius Baublys, E-mail: dariusbaublys@gmail.com Telefonas: +37068712345

Tekstą redagavo ir papildė: Tomas Maliauka, E-mail: tomas.maliauka@gmail.com Telefonas: +37068779441

Tekstą dalinai maketavo: Tomas Girdzijauskas, E-mail: Tomas.Girdzijauskas@gmail.com