Pripersto kambario sindromas

Tiems, kas sėdi priperstame kambaryje, visada atrodo, kad nieko čia nepripersta, o kvapas yra malonus, gaivys ir geras

Pripersto kambario sindromas - tai specifinė būklė, kai žmogus negali užuosti bezdalų, nes sėdi priperstame kambaryje, o jau todėl jo uoslė tiesiog banaliai atbukusi.

Uoslės atbukimas išsivysto dėl labai specifinio sieros vandenilio poveikio uoslės receptoriams: ši medžiaga receptorius visiškai užblokuoja, dėl ko uoslė tiesiog pradingsta, o pačiam sieros vandeniliui pasidaro išvis nejautri.

Perkeltine prasme pripersto kambario sindromu vadinama tokia situacija, kur žmonės gyvena itin prastai, dar ir patys kažko prisidirbę, tačiau visiškai negali suvokti, kad kažkas yra blogai. Kai jiems apie tą blogumą pasako kažkas, atėjęs iš išorės, tie žmonės galvoja, kad viskas tvarkoje ir kad jiems meluoja, sako nesąmones - patys žmonės negali patikėti, kad kažkas negerai.

Tasai pasakymas apie pripersto kambario sindromą dažniau ir būna susijęs su perkeltine šio efekto prasme: žmonės gyvena prastai, daro nesąmones, bet jei kas nors jiems tą pasako, tai smarkiai neigia, nepripažindami, kad kažkas negerai.

Pripersto kambario sindromo veikimas

Kadangi bezdaluose to smirdančio sieros vandenilio yra gana daug (būtent sieros vandenilis yra svarbiausias smirdantis bezdalų komponentas), tad išties taip ir gaunasi, kad bezdalai užblokuoja žmonėms gebėjimą juos užuosti. O tai reiškia, kad kuo daugiau žmogus kambaryje bezda, tuo jis mažiau savo bezdalus užuodžia.

Pripersto kambario sindromas turi tris stadijas:

1. Žmogui, kuris bezda, atrodo kad bezdalų kvapas yra silpnas - tai yra aiškus požymis, kad kambarys jau pribezdėtas tiek, kad jame yra nuolatinė aukšta sieros vandenilio koncentracija.
2. Žmogui, kuris bezda, atrodo kad bezdalai yra beveik bekvapiai ar išvis nesmirdantys, jam kyla net nustebimas - "kažkodėl perdžiu, bet nesmirda" - tai požymis, kad sieros vandenilio koncentracijos yra labai aukštos, visiškai blokuojančios nosį.
3. Kambaryje esančiam žmogui kyla apsnūdimas, galvos svaigimas, mieguistumas ar galvos skausmas, nors bezdalų kvapo visiškai nesijaučia - tai požymis, kad sieros vandenilio koncentracijos yra toksinės, sukeliančios pavojų (dėl to lėtinio apsinuodijimo ir kyla tas galvos skausmas, svaigimas ir t.t.).

Pirmoje stadijoje, pašaliniam žmogui įėjus į kambarį, šis užuodžia labai stiprią bezdalų smarvę. Antroje stadijoje ta smarvė būna tokio stiprumo, kad iš šalies atėjęs žmogus sunkiai gali ją atlaikyti. Trečioje stadijoje bezdalų kvapas pašaliniam žmogui būna toks stiprus, kad šis pasijunta taip, lyg kažkas būtų pabezdėjęs jam į veidą.

Dar didesnės sieros vandenilio koncentracijos sukelia pavojų gyvybei (nes sieros vandenilis didelėmis koncentracijomis mirtinai nuodingas), tačiau jos gali susidaryti tik esant itin dideliems bezdalų kiekiams, mažose, ypatingai prastai vėdinamose patalpose.

Dar žr.

Susijęs reiškinys - tai Dunning-Kruger sindromas, kur durniai nesuvokia savo durnumo ir galvoja, kad protingi žmonės jiems kalba nesąmones.