Pridėtinės vertės kūrimo procesas

Pridėtinės vertės procesas arba pridėtinės vertės ciklas - tai toksai ekonomistų kadaise sugalvotas dalykas, kad visas pasaulis ir išviso viskas gali būti traktuojama ekonominiu požiūriu labai paprastai: kas tik bevyktų, viskas yra tam, kad kažkas gautų pelną, o tasai pelnas visada atspindi kažkokią sukurtą vertę. O ta sukurtoji vertė ir vadinama pridėtine verte.

Taip pagal ekonomiką gaunasi, kad yra keturi pridėtinės vertės ciklo etapai: kūrimas/investavimas, tiekimas, gamyba ir pardavimas. O kai pridėtinės vertės ciklo kažkas nesupranta, tai gaunasi PROFIT metodologija, kuri kažkodėl neveikia, nebent pridarytum kažkokių tenai sukčiavimų.

Paprasčiausias pridėtinės vertės procesas

Paprasčiausias pridėtinės vertės kūrimo procesas susideda iš šių mažesnių procesų, kurie vyksta eilės tvarka:

• Pirkimų procesas, kuris dar kartais vadinamas kaip tiekimo procesas, bet tai nelabai teisinga. Šio proceso metu yra kažkokie dalykai perkami - žaliavos, įranga ir panašiai.
• Gamybos procesas, o taip pat, naujesniais laikais - paslaugos teikimo procesas, kurio esmė yra kažką sukurti iš to, kas buvo nusipirkta. Tai gali būti ir prekių gaminimas, o gali būti ir tiesiog kokios nors paslaugos
• Pardavimų procesas, kurio metu kažkam tie dalykai, prekės ar paslaugos, yra parduodami, o už visą tai gaunamos pajamos

Taigi, pirkimų procese susidaro išlaidos, gamybos procese susidaro pridėtinė vertė, pardavimų procese - pajamos. Atėmus iš pajamų išlaidas, taip ir pasilieka ta išgryninta pridėtinė vertė, išreikšta pinigais arba, jei jau taip tiksliau, tai marža ir pelnu.

Filosofinė ir ekonominė pridėtinės vertės ciklo esmė

Čia taip gaunasi sudėtingokai, bet viskas pargįsta labai nepaneigiamomis filosofinėmis prielaidomis, kurias kadais andai išgalvojo toksai Adam Smith, tapęs viso kapitalizmo ideologu:

• Bet koks verslas gali rastis tik dėl to, kad kažkam kažko prireikė, ar šiaip kažkas kažką išgalvojo. Tai ir yra pirmasis bet kurio verslavimo etapas, nuo kurio viskas prasideda. Šitame etape yra kuriamos kažkokios idėjos ir planai, o tada galvojama, kokius čia turimus resursus kažkaip panaudoti ir suinvestuoti. Kitaip tariant, vyksta kūryba, developmentas ir investicijos.
• Jau kai verslas kažką prikūrė ir painvestavo, atsiranda tiekimas, nes net ir verslas negali būti kaip sferinis arklys vakuume, o turi būti kažkoksai tiekimas. Kai kurie vertelgos skaito, kad net ir darbuotojų paieška irgi yra tiekimas. O jau visokie kiti dalykai - tai tiekimas juo labiau. Štai šitas tiekimas yra viskas, ką verslas perka ir už ką moka pinigus, o iš to kažką daro.
• O jau paskui verslas gi negali būti beprasmis, kuris tik moka ir nieko nepadaro. Todėl verslas kažką gamina. Net jei tai kokios nors paslaugos, kurios neapčiuopiamos, visvien verslas kažką daro taip, kad iš nusipirktų dalykų gautųsi kažkas daugiau. Štai taip atsiranda pridėtinė vertė, kurios nebuvo.
• Bet net ir durnam aišku, kad kol tas kažkas neparduota ar bent jau šiaip nesuteikta kažkam, kam išties to pagaminto dalyko reikia, tai negalim pasakyti, kad ta vertė atsirado. Bet jau kai kažkam išties prireikia ir tasai kažkas gauna tą pridėtinę vertę, tai čia ta pridėtinė vertė jau tikrai atsiranda. Taip kad galutinis klausimas yra apie tai, kaip tą pridėtinę vertę nugabenti užsakovui, kuriam jos reikia. Tai čia galima jau kalbėti apie pardavimus, kurie duoda pinigus, iš kurių jau vėl galima grįžti į ciklo pradžią, kur yra investavimai.

Čia galima dar pamąstyti ir atrasti, kad nebūtinai šitai turi veikti su pinigais ir verslu. Nes kai žmogus kažko tai nori, tai irgi tas pats procesas: pirma idėja ir apsisprendimas kažkuo užsiimti, paskui visų reikalingų dalykų užsitikrinimas, tada jau darbas, o tada koks nors pasitenkinimas.

Ir netgi samdomas darbuotojas, kuris gauna atlyginimą, irgi veikia pagal panašų ciklą, kur irgi gaminasi pridėtinę vertę: pirma galvoja, ko išmokti ir kur įsidarbinti (kūrimas/investavimas), tada kiša savo laiką, pažintis ir net pinigus į darbo paiešką(tiekimas), tada įsidarbina ir pradeda dirbti (gamyba), o tada jau gauna už darbą pinigus(parduoda savo sukurtą pridėtinę vertę).

Pridėtinė vertė ir pinigai

Kyla klausimas visokiems ekonomistams, kokia gi čia pinigų reikšmė šitame reikale, nes jie yra ganėtinai įdomus dalykas: savaime pinigai lyg ir neverti nieko, bet viskas į juos atsiremia. Žodžiu, pinigai lyg ir nėra tikra vertė, nes išties tai jie tėra kokie nors popieriukai arba išvis skaičiukai kažkokiuose kompiuteriuose. Bet kažkodėl gaunasi taip, kad už pinigus galima nupirkti viską, o tai prieštarauja teiginiui, kad jie nieko neverti. Į šitą paradoksalų klausimą kadais atsakyti bandė toksai John Maynard Keynes, kuris bandė aiškintis, ką gi išties pinigai reiškia.

Kai panagrinėjame tą pridėtinės vertės ciklą, tai išties matosi, kad pinigų jam nereikia, nes jis gali ir be pinigų veikti. Bet kita vertus, puikiai žinome, kad pinigai yra labai geras ir paprastas būdas apskaitai daryti ir prekėmis keistis - tai universali prekė, kurios likvidumas visada yra pats didžiausias. Jei pinigų nebūtų, tai pridėtinės vertės ciklas labai smarkiai strigtų dėl to, kad būtų labai sunku kažką nusipirkti arba parduoti. Bet kai pinigai čia veikia, tai labai lengva kažką nusipirkti ir parduoti.

Taip kad čia galim padaryti išvadą, kad pinigai čia veikia, kaip kažkoks universalus vertės mato vienetas ir universali prekė. O jei dar labiau pasigilinsim, tai gausis, kad pinigai yra garantijos ir leidimai, kuriais remiantis verslai vieni kitiems duoda paskolas: jei kažkas turi pinigų, tai reiškia, kad jis turi daug tikros pridėtinės vertės. Vadinasi, kad galima jam parduoti ne už prekes, o skolon. O tas, kas turi pinigų, gali pirkti, nes jo pridėtinės vertės sankaupos didelės. Tai štai tokią priežiūrą, kad visi galėtų pirkti ir parduoti, o paskui kad būtų padarytos tarpusavio užskaitos, vykdo visokie bankai, nes jie išdavinėja paskolas ir vykdo pinigų leidybą. Žodžiu, buhalteriškai viskas paaiškinama labai paprastai.

Tai kai Keynes labiau viską patyrinėjo, tai gavosi, kad kuo daugiau pinigų, tuo geriau, nes tada visi gali lengvai prekiauti, o tada ir pridėtinės vertės galima prigaminti daug. Bet paskui jau išaiškėjo, kad jei labai daug tų pinigų, tai jais visi nustoja pasitikėti, kitaip tariant, krenta pinigų vertė ir prasideda infliacija, todėl pernelyg greitai jų dauginti negalima.

O dar buvo pastebėtas ir kitas dalykas: tie, kas suka biznį labai gerai, o ypač tie, kas valdo pinigus, tobiš visokie bankai, tų pinigų prikaupia labai daug. O tai jau reiškia, kad jie prikaupę yra išties ne tikros pridėtinės vertės, o tiktai galimybių kažką leisti ar neleisti. Todėl jie ima stabdyti visą ekonomiką. Tą kadaise pastebėjo dar Marksas, bet Keynes parodė, kad čia visas sprendimas yra labai paprastas: tereikia tuos pinigus perskirstyti, kad viskas gerai veiktų. Bukas Marksas aiškino, kad reikia nacionalizuoti gamyklas ir verslą, bet Keynes, kaip žinia, Marksą vadino dibilu ir aiškino paprastai: negalima atimdinėti to, kas griauna pridėtinę vertę, bet štai pinigai nėra pridėtinė vertė, todėl ją ir galima, ir reikia atimdinėti.

Čia kaip pasižiūrime, tai labai gerai ekonomikai netgi toksai paprastas būdas būtų, kad laiks nuo laiko paimti visus pinigus iš bankų ir juos gatvėse išmėtyt. Aišku, tie, kas Keynes idėjas supranta, tai žiūri rimčiau: reikia padaryti, kad būtų progresiniai mokesčiai ir labai didelis lėšų perskirstymas per valstybinį finansavimą, pašalpas ir taip toliau, o bankams turi būti uždėtas toksai apynasris, kad jie springti ir dusti pradėtų. Tai užtat visokie vertelgos ir laisvos rinkos mylėtojai labai nuolat putojasi, kad tas Keynes esą kažkoksai socialistas. Nors jau kaip matėme, tai jis išties yra antras kapitalizmo pranašas po Adamo Smito.

Bet čia jau netgi Maldeikienė teisingai pastebi, kad ekonomika aktyviausiai auga tose šalyse, kur mokesčiai tikrai ne maži, o gerokai didesni už vidutinius, o visokios socialinės programos labai stiprios. O priežastis tai labai paprasta: kai tų pinigų pilna, o didelės vertės jie neturi, tai verslas gali gerai sukti savo pridėtinės vertės ciklą. Aišku, čia tik viena sąlyga tam yra: tie perskirstomi pinigai neturi nueiti į biurslą, nes kitaip gausis ne perskirstymas, o vagių ir korupcionierių finansavimas.

Įvairios pridėtinės vertės proceso rūšys

Įdomesni pridėtinės vertės kūrimo atvejai

Kai kurie bando prieštarauti, kad pavyzdžiui ne viskas parduodama, todėl ne visur veikia kapitalizmo dėsniai. Bet išties tai visur jie veikia. Štai pavyzdžiui, kaip veikia nepelno organizacijose tasai patsai ciklas:

• Kokie tai žmonės sugalvoja, kad reikia rūpintis benamiais našlaičiais ir įkurti jiems gerus vaikų namus, kur jie galėtų laimingai gyventi, o ne taip kaip bloguose vaikų namuose, kur būna nelaimingi.
• Tada tie žmonės išnuomoja namą, pasamdo gerų pedagogų, perka maistą ir drabužius vaikams. Taip užtikrinama, kad viskas, ko reikia, bus.
• Tada tie žmonės apgyvendina vaikus, juos maitina, rengia, rūpinasi jais, mokina, augina ir išaugina gerus, dorus žmones.
• Ir tada visi gauna moralinį pasitenkinimą, pagarbą, atsiranda daugiau žmonių, kurie nori daryti gėrį. Taip grįžtame į ciklo pradžią.

Štai taip matome, kad viskas dirba, kaip pridėtinės vertės kūrimo ciklas. Kitaip tariant, kažkoksai tai procesas, kuris visai kaip versle, tik tikslu yra nebūtinai pinigai. O čia dar paskui be to galim prisiminti, kad kur gudresni vertelgos, tai irgi taip sako: visų pinigų neuždirbsi, o jais ir sotus nebūsi, todėl reikia galvot ne apie pinigus, o apie tai, kaip pačiam laimingu patapti. Tai panašiai netgi ir tasai pats Adam Smith aiškino. Taip kad gal čia yra tiesos tame, kad pridėtinė vertė - tai išties yra kliento ir akcininko pasitenkinimas kažkoks.

Taip panagrinėjus, tai ir su valdiškomis įstaigomis gaunasi, jei jos gerai dirba. Štai vat toksai pavyzdys, kaip Registrų Centras:

• Visa žemė ir nekilnojamas turtas turi būti kažkur registruojami ir užrašoma, kas jų savininkai, nes jei nebus užrašoma, tai kas nors galės žemę ir pastatus užgrobt ir pavogt, o tikrasis savininkas nieko negalės įrodyti. Todėl reikia tam skirtos įstaigos - tai ir yra kūrybinė ir investicinė idėja, kuri būtina Lietuvos gyventojams.
• Ta įstaiga turi turėti darbuotojus, kurie registruotų, pastatą, kur visi būtų susėdę, kompiuterius kažkokius ir taip toliau, todėl už visą tai reikia mokėti kažkokius pinigus. Tai yra tiekimas, nes be jo čia neišsisuksi.
• Tada šita įstaiga viską registruoja, surašo, sužymi, išduoda pažymas, kokių reikia ir taip toliau. Kai tik kas perka ar parduoda nekilnojamą turtą, tai viskas užtvirtinama Registrų Centre. Tai yra pridėtinė vertė.
• Ir jau gale, kai gyventojai pasirašo kažką, gauna pažymas kokias nors iar ten perleidžia turtą, tai jie susimoka kažkiek pinigų už tai, kad viskas būtų užregistruota. Tai iš tų pinigų tada tobulinamas visas procesas, perkama, ko tik reikia ir taip toliau.

Čia galim dabar pasakyt, kad Lietuvoje Registrų Centras visus pirkimams ir pardavimams reikalingus popierius sutvarko per porą dienų, o tai yra vienas iš geriausių rezultatų visame pasaulyje. Tuo tarpu kokioje nors Anglijoje minimalus laikas tam pačiam reikalui - tai maždaug pusė metų. Taip kad matome, jog mūsų Registrų Centras dirba pagal pridėtinės vertės procesą, jį suprasdamas ir todėl gerindamas, o todėl ir gaunasi, kad dirba gerai.

Pridėtinės vertės ciklo pažeidimai

Aišku, kad atsiranda visokių ekonomistų, katrie bando paneigti tą pridėtinės vertės ciklą. Tai paskui matome įvairių keistenybių, kurios gaunasi, kai kažkas kažką paneigia taip. Vat čia pavardinsim būdingus atvejus kai kuriuos, o jei kurį nors praleisime, tai prašom nepasidrovėti ir papildyti, su sąlyga, kad ne kliedesiais, o apgalvotai:

• Kai pinigai kišami pirmame etape, žadant, kad bus baisūs pelnai, o išties nesirūpinant kitais etapais, tai paprastai būna tipiškos visokios piramidės. Pavyzdžiui, atsiranda kokia nors kontora, kuri ima siūlyti kažkokias baisias nuolaidų korteles, kurdama kokią nors tinklinę prekybą, tai išsyk matosi, kad pirmas pridėtinės vertės ciklo etapas yra, o kitų kažkokių nėra. Pavyzdžiui, nėra tikro pridėtinės vertės kūrimo arba kitaip tariant gamybos. Štai čia jums turi užsidegt raudonas šviesoforas ir išsykio turite suprasti, kad susidūrėte su aferistais. Bet tie, kas pridėtinės vertės proceso neišmano, tai patiki aferomis ir išsiduria, nes pinigus suinvestuoja, o pinigų neatgauna. Dažniausiai pirmojo etapo pažeidimas vadinamas tiesiog aferizmu.
• Kitais atvejais būna, kad lyg ir yra kažkokia teisinga idėja, ir paslaugos kokios nors teikiamos, bet kažkodėl tiekimas perka belenkiek dėl kažkokių visiškai nesuprantamų priežasčių. Štai čia tipiškas variantas, kai galima įtarti, jog sukasi biurslas: pinigai eikvojami, o iš ciklo atsišakojęs yra atkatų kranelis, per kurį vagiama. Taip kad čia irgi pridėtinės vertės ciklo pažeidimas, nes tai yra nenaudinga žmonėms, kurie pinigus moka. Todėl čia išsyk pasidaro aišku, kad valdiškos kontoros vagia mokesčių surinktas lėšas. Dažniausiai toksai dalykas vadinamas tiesiog korupcija.
• Galų gale būna kaip kuriose valdiškose įstaigose, kad lyg ir reikalinga tokia įstaiga, lyg ir pinigų į balą nemėto, lyg ir paslaugas teikia, bet jau viskas taip prastai organizuota, kad nors uždaryk ir visus iš darbo išmesk, o vietoj to iš naujo atidaryk. Taip veikia kai kurios valdiškos kontoros, kurios lyg ir būtinos, nes pavyzdžiui, teikia kokias nors medicinines paslaugas ar dar ten ką nors, bet jau taip prastai, kad nors nusišauk. Tai galima suprasti, kad čia gamyba bloga, todėl irgi pridėtinės vertės ciklas pažeistas. Kitaip tariant, šūdo malimu užsiima, vietoj to, kad dirbtų.
• Dar kitais atvejais būna, kad veikia ir pirmas, ir antras, ir trečias etapai, tačiau paskutiniu etapu niekas nepasirūpina, kitaip tariant, pridėtinė vertė yra niekam nereikalinga arba niekam nesuteikiama, o vadinasi - ir neatgaunama. Taip dirba kai kurios valdiškos įmonės, kur gal korupcija ir nežlugdo visko, tačiau įmonės pardavimai taip prastai padaryti, ir apie klientus taip menkai galvojama, kad įmonė neaišku, kodėl išvis veikia. Pavyzdžiui, sovietmečiu taip veikdavo dauguma gamyklų, kurios gamindavo niekam nereikalingus šūdus, kurių niekas nenorėdavo. Dabar panašiai veikia Lietuvos Paštas, kuris lyg ir kažkokias paslaugas teikia, bet skundžiasi, kad klientai trukdo dirbt.

Tai čia galim pastebėti, kad jei su verslu kažkur tasai pridėtinės vertės ciklas pažeistas, tai tada tas verslas greitai subankrutuoja. Bet štai jei kokia nors valdiška įstaiga, tai tokia paprastai siurbia ir siurbia pinigus, kurie per mokesčius surenkami.

Kitokie variantai su pridėtine verte

Bet dar be tokių visokių pridėtinės vertės kūrimo ciklų yra ir toksai įdomus pridėtinės vertės naikinimo ciklas, kur viskas yra dar blogiau, nes išties yra tiktai daromos vagystės vardan trumpalaikio pelno, išties tik pridarant visiems nuostolių.

O dar yra bankininkystė ir lupikavimas, kur labai dažnai visi bando vaizduoti, kad jie esą irgi kuria pridėtinę vertę, bet tenai yra labai įdomus reiškinys, kad jie pridėtinės vertės nekuria, o tik manipuliuoja pinigais, kad galėtų tą vertę nusigriebt.