Planinė ekonomika

Planinė ekonomika, dar retkarčiais pavadinama kaip planinė rinka - tai tokia rinka, kurioje nėra rinkos, o yra tiktai planavimas, o ir tas tik valstybinis. Tokia rinkos rūšis yra tokia antirinkiška ir nenormali, kad viskas čia veikia atbulai.

Planinėje ekonomikoje valdžia galvoja, kad jie geriau paskaičiuos, kiek kam ko reikia, pvz., kokių ir kiek jums reikia batų. Ir tada pagamins tiek ir tokių batų, kokių jums reikia, ir jūs tada juos turėsit nešioti.

Tai tokia ekonomika akivaizdžiai atima galimybę iš pirkėjo rinktis, o iš pardavėjo siūlyti, taigi jokios laisvos rinkos pėdsakų nelieka, nes nelieka ir jokios pasirinkimo laisvės. Tai kai šitos laisvės nelieka, tai ir nieko nelieka, o lieka neaišku kas.

Ankstyvais sovietmečio laikais, kurių Lietuva sėkmingai išvengė, bolševikai kažkur Rusijoje bandė sukurti visiškai planinę ekonomiką, kurioje nebūtų netgi pinigų. Toji komunistų idėja buvo, kad iš visų pagal galimybes ir visiems pagal poreikius, ir kad visi dirbtų be atlygio ir kartu gautų viską, ko tiktai nori. Tai šitas jų svaigesys greitai susidūrė su realybe ir paaiškėjo, kad niekas taip dirbti nenori, o nori tiktai gauti. Tai ten, kur pinigai buvo panaikinti, greitai prasidėjo badas ir viskas užlūžo. Tai galų gale pinigus teko grąžinti ir palikti, ir netgi palikti pirkėjams nedidelę dalį teisės rinktis, bet likusią dalį visvien komunistai nutarė planuoti.

Taip ir gavosi tada, kad nueini į parduotuvę batų, o tenai visi labai baisūs ir tenka pirktis baisius, be to, visi kažkokio ne to dydžio ir tenka pirktis per didelius ar per mažus, visi brokuoti ir tenka rinktis iš mažiau brokuotų, o jei surandi pusiau brokuotus - visvien suplyšta per tris dienas, todėl reikia ieškoti kaip pačiam pataisyti. Ir negana to, didelę dalį laiko netgi ir tokių batų nerasi.

Tai šitokia nesąmonė galų gale baigėsi tuo, kad Sovietų Sąjunga sugriuvo ir tada jau vietoje planinės ekonomikos atėjo laukinė rinka.