Amanita muscaria

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Atsargiai! Ši musmirė nuodinga!

Raudonoji musmirė - gražus ir lengvai atpažįstamas grybas, kuris visa savo išvaizda visus įspėja - geriau jo nevalgyti. Amanita muscaria – ne kas kitas, kaip tiktai paprastosios musmirės lotyniškas pavadinimas.

Paprastoji musmirė – nuodingas grybas, menamai pasižymintis psichoaktyviomis savybėmis. Kaip aiškina visokie nesusipratėliai, nedidelės šio grybo dozės gali išbalansuoti emocijas, o didesnės dozės (2–3 grybai) gali baigtis ir mirtimi. Dėl to, kad mirtimi gali baigtis - tai tiesa, bet vienok irgi priklausomai nuo įvairių aplinkybių, pvz., nuo to, ar pakliūsite į ligoninę, ar ne. Jei laiku pakliūsite į ligoninę - tai šansai numirti gerokai sumažėja.

Raudonųjų musmirių nuodingumas

Pagrindiniai nuodingi raudonosios musmirės junginiai - tai tokie alkaloidai, kaip kad muskarinas (muscarine), iboteninė rūgštis, muskimolas (muscimol), muskazonas (muscazone). Visi jie veikia kaip cholinomimetikai, pagrindinai veikiantys muskarino receptorius.

Šių alkaloidų poveikis nervų sistemai yra žinomas labai seniai, medicinoje tyrinėjamas jau apie šimtą metų, nuo acetilcholino atradimo laikų. Būtent pagal specifinį vieno iš šių alkaloidų poveikį ir buvo pavadinta viena iš acetilcholino receptorių rūšių - muskarininiai receptoriai (kita rūšis - nikotininiai, reaguojantys į nikotiną).

Būdingi šio poveikio efektai - sutrinkanti judesių koordinacija, seilėtekis, susiaurėję akių vyzdžiai, bendrai apdujimas. Didžioji dalis menamų haliucinogeninių efektų yra susiję ne su poveikiu psichikai, o tiesiog su žalojančiu poveikiu akies nervams, dėl kurių banaliai sutrinka regėjimas. Daugelis bandytojų dėl apdujimo nesugeba net susivokti, kad jiems akys atsijunginėja, todėl galvoja, kad čia psichodelikai kažkokie, nes kažkaip kitaip vaizdas matosi. Praktikoje pagrindinis efektas yra apglušinimas ir labai nerišlus, bet padidintas dirglumas kartu su šiokiais tokiais judesių koordinacijos sutrikimais - t.y., panašus į alkoholio efektus.

Tiesa, judesių koordinacijos sutrikimai jau reiškia, kad apsinuodijimas musmirėmis galimai mirtinas - jei tą pajutote, tai greičiausiai neišgyvensite, nes pats nesugebėsite sau išsikviesti greitosios pagalbos.

Visiems musmirių alkaloidams būdinga, kad poveikis psichikai yra gana netoli nuo mirtinų dozių. T.y., saugaus ar bent sąlyginai saugaus būdo narkašintis šitais grybais nėra. Itin didele problema tampa tai, kad skirtingose vietose, skirtingu metų laiku ir netgi skiritngu paros laiku visų tų alkaloidų kiekis labai smarkiai skiriasi, ir kiekybiškai, ir kokybiškai (pagal alkaloidų pasiskirstymą). Paskirų alkaloidų kiekio variacijos praktikoje sudaro iki kelių dešimčių kartų, tipiniu atveju - apie kelioliką kartų.

Praktikoje tokios variacijos reiškia, kad tas kiekis musmirių, kuris vieną kartą jums net nesugebėjo duoti jokių pastebimų efektų ir jūs nesupratote, ar kažkas išvis suveikė, kitą kartą gali turėti tokius kiekius alkaloidų, kad po kelių valandų nuo suvalgymo jūs būsite jau gana atvėsęs lavonas, kurio niekas net nebandys gaivinti. Būtent tame ir yra tos variacijos problema - poveikis visiškai nevaldomas ir neprognozuojamas.

Raudonųjų musmirių naudojimas šamanizme

Vienintelis saugesnis raudonųjų musmirių naudojimo būdas buvo išrastas šamanų iš šiaurinių vietovių. Tolimoje Šiaurėje neauga nei kanapės, nei aguonos, nei dar kas nors, o dėl savo technologinio atsilikimo tie šamanai negalėdavo vartoti ir jokio alkoholio, todėl tenkindavosi itin prastais surogatais, kaip kad musmirės. Tačiau musmires vartoti trukdė jau minėtas mirštamumas.

Šamanų išradimas buvo savaip genialus: jie pradėdavo šerti musmirėmis savo šiaurinius elnius, o tada rinkdavo jų šlapimą. Jei musmirės pasitaikydavo per daug nuodingos, tai elnias numirdavo ir šamanai žinodavo, kad šitų musmirių reikia saugotis. Tuo tarpu jei elnias būdavo gyvas ir neapdujęs, tai šamanai žinodavo, kad musmirės nepaėjo, prastos. Bet jei elnias ir apdujęs, ir kartu gyvas - tai reiškia, kad jo šlapimas tinkamas vartojimui. Tokiu būdu gaudavosi parinkti gyvybei nepavojingą musmirių dozę.

Štai tą musmirėmis apsinuodijusių elnių šlapimą šamanai ir gerdavo. Grynų musmirių vartoti niekada nebandydavo dėl pavojingumo.

Verta čia pridėti, kad musmirių šlapimo vartojimas pas šamanus būdavo labai ribotas ir su saugojimosi priemonėmis. Musmirių vartojimą visada kontroliuodavo šamano padėjėjas, kuris tuo metu nevartodavo nieko, o tik prižiūrėdavo patį šamaną, ir duodavo jam išgerti šiokį tokį elnių šlapimo kiekį kartą per valandą ar kelias, vis žiūrėdamas, kad šamanas per daug neapgirstų. Kadangi tas šamano padėjėjas apribodavo išgeriamų myžalų kiekį, tai ir gaudavosi apsisaugoti nuo mirties.

Bet net ir tokiais atvejais mirtinų apsinuodijimų pasitaikydavo, pagrindinai dėl tų pačių šamanų padėjėjų, kurie pernelyg trumpais tarpais duodavo išgerti šamanams per daug myžalų.

Paprastosios musmirės liaudies medicinoje

Dargi verta pastebėti, jog šias musmires ypač mėgsta visokie liaudies medicinos gerbėjai irgi šiaip dibilai. Realiai liaudies medicinoje musmirės vartojamos tiktai išoriškai, kai būna kokie nors reumatizmai ar panašiai - žodžiu, nervų uždegimai. Dėl savo poveikio nervams musmirių kompresas kartais (nors ir ne visada) gali imti ir kažkiek padėti, kai koksai radikulitas susuka.