TES IV: Oblivion

TES IV: Oblivion yra žaidimas, įvertintas Pipedijos Gameland'o. Mes garantuojame kokybišką ir aiškų įvertinimą be jokių naxui ir makaronų kabinimų!

Čia aprašomas kompiuterinis žaidimas

Oblivijonas

Gamintojas: Bethesda

Leidėjas: Bethesda

Platforma: PC, PS3, Xbox 360

Išleidimo data: 2006, kovo 20

Žanras: RPG

Kalba: Anglų

Žaidėjai: Vienas žaidėjas

Tinklalapis: Steam

The Elder Scrolls IV: Oblivion, arba tiesiog Oblivijonas (liet. Užmarštis)' yra Bethesda sukurtas žaidimas ir ketvirta bezdukų ritinių serijos dalis. Vienas žinomiausių studijų žaidimų, Oblivijonas yra RPG, kuriame bėgioji po atvirą pasaulį ir darai ką nori. Šiaip, žaidimas turi ir pagrindinį siužetą, tačiau tas niekam nėra įdomus, nes ten visokie demonai ir karaliaus įpėdinis Šono Byno įgarsintas. Tautai tokie dalykai nereikalingi, nes Oblivijonas labiau žinomas savo itin keistais NPC ir nesibaigiančiais bagais, bet šiaip turi ir įdomių antrinių misijų ir keletą gildijų, į kurias galima patekt.

Bet trumpai tariant, esi čiuvelis, patekęs į kalėjimą, bet laimėj atvaro imperatorius Septimas su savo draugeliais sargybiniais ir su jais kartu varot į katakombas, o poto į kanalizoką. Prieš tai, kaip jį nužudo, Septimas sako tau, kad yra kažkoks įpėdinis ir kad nubėgtum pas kažkokį kunigėlį Džofrį. Mat, jei jo neras, imperija žlugs ir bėgios visur visokie demonai ir deidros, gadins žmonėms nuotaikas. Pabėgęs pro kanalizoką, po tokios informacijos, žaidėjas gali pas tą Džofrį atšokt, arba gali nekreipt dėmėsio į visas tas politines ir apokaliptines nesąmones ir daryt ką nori.

Tipinis Oblivijono apsauginis. Vieni mėmėškiausių žaidimo veikėjų. Šitas, iš veido matos, kad skūmą bandęs

Aišku, įdomiau antras variantas, nes tada žaidėjas gali pasimėgauti tuo, kaip elgiasi vietiniai Sirodilo gyventojai, nes jie yra valdomi tokio prašmatnaus ir tikrai stulbinančiai veikiančio dirbtinio intelekto Radiant AI. Jų dialogai tarpusavyje atrodo taip, lyg koks ateivis būtų bandęs imituoti žmonių šnekas. Apsauginiai tikriną jų gi nužudytus gyventojus ir sako, kad netoli yra žmogžudys. Visi veikėjai atrodo, kaip išlyditi manekenai ir visi įgarsinti dviejų ar triejų žmonių. Oblivijono veikėjai turi begalę visokių mėmių ir įsiminančių frazių.

O jei norisi rimtai pažaist, tai galima prisijungti prie Tamsiosios brolijos, kuri turi bene geriausias antrines misijas visame žaidime. Dažniausiai tose misijose reikia nugaboti po vieną čiuvą, tačiau žaidėjas valingas tai padaryt kaip jam tik pasinorės. Labiausiai įdomi misija „Whodunnit“ (liet. kastapadarė), kur ateini į vakarėlį ir turi per naktį slaptai nužudyt visus svečius, kol jiems vis labiau ir labiau kyla panika, ir jie vienas kitą įtarinėja. Žodžiu, Tamsioji brolija yra žaidimo topas. Yra dar papildas „The Shivering Isles“ (liet. Drebančios salos), kuris vyksta pačiose Drebančiose salose. Visiškai naujas pasaulis, kur viskas labai keista ir aukštyn kojom, o salas valdo toksai deidrų beprotybės princas Šeogoratas, pasižymintis savo charizma ir... na... beprotyste. Šio pasaulio misijos irgi gan įsiminančios ir kažkaip yra net keistesnės už visą kitą žaidimą.

Oblivijonas yra puikus žaidimas su labai malonia atmosfera ir gražiu, pilnu detalėmis pasauliu, tačiau turi ir savo kritikos nuo žaidėjų, labiausiai visokių senų perdylų oldfagų, kurie tvirtina, kad Oblivijonas yra visai vaikiškas žaidimas, kuriame mažai ką gali daryt, o RPG elementai žiauriai supaprastinti palyginus su Morovindu, kur statistikos turi ypatingą reikšmę ir šiaip yra žymiai daugiau pasirinkčių. Jeigu norisi labai detaliuoto ir neatlaidaus RPG, geriau jau eikit arba lošt Morovindą, arba išvis kokį nors Dark Souls.

Pasaulis

Imperinis miestas iš tolo. Čia gi matomas žaidėjo personažas

Šiaip, iš pradžių, Sirodilo provincija (Cyrodiil) turėjo būti pilna džiunglių, tačiau žaidime visiškai pakeistos į tipinius europietiškus miškų peizažūs su atitinkama architektūra. Nežiūrint į tai, kad čia yra visa tokia provincija ir vos ne didžiausia visame Tamriele, pagal dydį atrodo lyg būtų koks Lietuvos kaimas, bet čia taip tik dėl optimizacijos ir laiko tausojimo, nes mažai kas norės kurti arba apvaikščioti šalies didžio teritoriją. Provincija valdoma imperatoriaus, o atskiri miestai ir apskritys – grafų. Yra iš viso devyni miestai Sirodile:

Va tiek kainuoja lūšnos tam jūsų Sirodile

1. Imperinis miestas (Imperial City) – Sirodilo, bei viso Tamrielio sostinė. Tai yra didžiulis, toksai apskritas miestas, kurį saugo tvirtos sienos. Turbūt ir mėmėškiausias miestas, nes daugybė juokingų klipų kyla iš ten. Būdamas didmiesčiu, Imperinis miestas turi daugybę parduotuvių ir užeigų. Iš įdomių vietų yra arena, kurioje žaidėjas gali pakovoti už pinigus ir čempiono titulą. Minusas tik tas, kad prie jo po to lįs kažkoks mažvaikis elfas – dievinantis gerbėjas. Taip pat yra laivas užeiga prie krantinės rajono, kurioje, po saldaus miego, laivas kartu su žaidėju atsidurs vidury jūros. Mat, laivą užvaldė kažkokie nevykeliai, kurie patikėjo laivo šeimininko briedu apie kažkokį ten lobį. Būtent čia galima rasti vagių gildiją.
2. Chorolas (Chorrol) – vienas mažiau įsiminančių miestų, nes ten vienintelis iš personažų, su kuriuo reikia šnekėt, tai Džofris. O kitaip į tą bomžyną lįst nereikia.
3. Čeidinholas (Cheydinhal) – šitas jau įdomesnis, nes dėl vieno girtuoklio kylo mišios, mat, miesto apsauginių kapitonas yra paskūda, kuris šika visiems nuotaikas. Net už šiukšlinima pasiruošęs neblogas tokias baudas pist. Vienas toksai netikelis dėl jo buvo laukan išmestas. Čia gi galima rasti Tamsiąją brolyją.
4. Bravilas (Bravil) – dar vienas bomžynas, tik šį jau tikrai visi taip vadintų. Čia daugiausia vagysčių ir kitų nusikaltimų, o visokie Bravilo džiumbrai pardavinėja skūmą kaip vandenį.
5. Kvatčas (Kvatch) – kadaise buvo toksai miestas, tik ten Užmaršties vartai atsivėrė ir viskas žlugo. Daugelis gyventojų mirė, likę arba buvo evakuoti, arba slėpėsi bažnyčioj kartu su pačiu Šonu Bynu. Uždarius Užmaršties vartus ir išgelbėjus Šoną Byną, žaidėjas vos ne kas penkias sekundes matys tuos vartus, nes tie bus atidaryti po visą Sirodilą. Ačiū, Kvatčai, blet...
6. Bruma – miestukas pačioje šiaurėje, labai netoli Skairimo provincijos. Čia, žaidimo gale geimeriui pastato skulptūrą, primenančią jo personažą. Įdomiai taip, skulptūra iš tikrųjų yra NPC ir ją net galima „prikelti“.
7. Skingradas (Skingrad) – vienas švariausių Sirodilo miestų. Nei jis atrodo bomžiškai, nei jame daug nusikaltimų. Viskas būtų dar geriau, jei skingradiškiai neturėtų problemų su vampyrais ir tokiu elfu Glartyru, kuris visus užpisa savo paranoja. Jisai mano, kad visi mieste prieš jį sąmokslauja ir žaidėjas gali jo nesąmones paneigti arba patvirtinti. Skingrado sargybiniams tai labai nepatinka ir prašo žaidėjo nelįst prie to išsigimėlio. O vampyrai... na... miesto grafas yra toksai, kaip koksai Drakula.
8. Envilas, arba tiesiog Priekalas (Anvil) – gan gražus miestukas, kuriame žaidėjas už papigiai gali nusipirkt dvarą. Aišku, poto sužinoma, kad tas dvaras prakeiktas ir, be pagalbos, žaidėją kamuos ir bandys nudobt vaiduokliai. Čia yra ir koplyčia, kurioje kažkas smagiai pasidarbavo ir nužudė visus kunigus.
9. Lėjavinas (Leyawiin) – iš visų miestų randasi piečiausiai. Labai primena pelkę, nes randasi prie pat provincijų, kur vien tik pelkynų terasi. Čia daug maž ramu, palyginus su kokiu nors Kvatču, net gyventojai ne tokie šikniai, kaip Čeidinhole, tik grafui ir sargybiniaims nelabai patinka kažkokia orkė, kuri sakosi riteriu esą, nors apie riterius pati nieko nežino.

Kaip žaidžias

Oblivijonas duoda geimeriui neįsivaizduotinos galios redaktorių, kuriame galima sukurti kaip gražiausią veikėją, taip ir Lovkravto pabaisą

Žaidimas valdomas WASD klaviatūra ir gali būt lošiamas kaip iš pirmo, tai ir iš trečio asmens. Kaip ir visi RPG, Oblivijonas prasideda personažo kurimu, o toliau, vykdant misijas, arba treniruojant gaus pakankamai XP, kad pagerint savo veikėją. Su misijomis tai aišku, o vat treniruotė vyksta kitaip. Mat, savo statistikas galima pagerint tiesiog darant dalykus, pavyzdžiui: šuoliuojant bus gerinama atletikos statistika, kol mušant kumščiais – mušeikos, arba „ranka rankon“ statistika. Taip pat galima gerint savo statistikas sutinkant tam tikrus veikėjus trenerius, kurie už porą Kudirkų žaidėją patreniruos.

Žaisti galima visaip, nes čia pas mus RPG. Atsižvelgiant į tai, kokią rolę nori žaidėjas, gali būt super stipriu burtininku, kuris visus aplink tranko žaibais, arba gali būti nepastebimu vagiu, arba tiesiog būti tokiu riteriu ar šiaip herojumi, kuris visus gelbėja. Oblivijono kvestai visi skirtingi ir, nors daugelis yra „nueik tenai ir nužudyk šitą“, net jie gali turėt savo įpatybių. Tarp visokių pagrindinių ir smulkių misijų yra ir gildijų misijos, o tų gildijų yra trys: kovotojų, magų, vagių. Yra taip pat ir jau pamynėta Tamsioji brolija. Jeigu ir tai nepatinka, galima nueit, pakovot ir tapt Imperinio miesto arenos čempionu. Trumpai tariant, Oblivijonas duoda geimeriui labai daug galimybių.

Oblivijono statistikos veikia skaičiais, mat, kuo didesnė tavo jėga, tuo stipriau muši. Viskas žaidime daroma šioka tokia matematika, kuri visus tuos skaičius sudeda į tam tikrą formulę ir išduoda rezultatą. Oblivijonas labai lengvai gali būt ekspluatuotas ir, naudojamasi glitčų ar pačio žaidimo logika galima pasigerint sau statistikas iki tokio marazmo, kad palyginus su kitais veikėjais būsi vos ne dievas,

Žaidime labai daug priešų, labiausiai už miestų ribų. Neįmanoma praeiti i penkių metrų, nes visada atsiras koks nors vilkas arba trolis iš kitos pasaulio pusės, noriąs žaidėjui duot pizdy. Svarbu žinoti, kad su kekvienu nauju žaidėjo veikėjo lygiu, žaidimas bandys subalansuoti ir priešus, nuo ko žaidimas gali iš niekur nieko pasidaryti itin sunkus. Jeigu esi kokio dešimto lygio, net koks nors purvo krabas pasirodys kaip bosas, kurį žudysi penkis metus, jau nekalbant apie žmogėdras ir demonus, nuo kurių geriau bus bėgt, nei su jais muštis. Žodžiu, Oblivijonas gan palūžęs su savo lygio balansavimu.

Citata:

"Jeigu esi kokio dešimto lygio, net koks nors purvo krabas pasirodys kaip bosas, kurį žudysi penkis metus, jau nekalbant apie žmogėdras ir demonus, nuo kurių geriau bus bėgt, nei su jais muštis. Žodžiu, Oblivijonas gan palūžęs su savo lygio balansavimu"

Jo, čia kaip ir Skyrim, jei esi aukštesnio lygio, gali pamiršti kvestus, kur reikia kumščiais sumušti, kadangi gyvybės tiek, kad baladosies pusė vakaro (realaus), o gal ir nakties, o jei gyvybė greit refrešinasi, tai iš viso nerealu būtų. Reika vos ne pirmame lygyje su visais, kuriems to reikia - susikalti ir toliau imti iš jų kvestus. Čia šių dviejų serijų bėda, bet gal daugiau Oblivion, yra modai, kurie padaro pasaulį kaip Morrowind.

NPC

Po to, kai žaidėjas taps Imperinio miesto arenos čempionu, jį gali pradėti persėkioti štai šitas padaras. Jaunąjį elfą su jo įkyrių balsu ir dar įkyresne šypsena bei šukuosena žaidėjai nori atsikratyti kuo greičiau, vos jį pamatę. Vienas žinomiausių Oblivijono mėmių; ant tiek, kad jis net grįžo Stafilde ir net buvo įgarsintas to pačio žmogaus

Prasidėjo dar Gotikoje, čia toks prietranka Mud, kuris neturi draugų ir prisiriša prie protogonisto, net jei jis pasako - ne. Replikos gana įdomios - tipo nori paimti valdžią stovykloje, tipo labai padės kariauti, bet neria į krūmus pirmai progai pastaikius. Galima atsikratyti tik davus keliskart į rožą. Hovardas nukopipeistino į Oblivion

Kaip jau buvo mynėta, Oblivijono veikėjai yra viena didžiausių šio žaidimo anomalijų. Šios, nieko bendro su gyvais žmonėmis neturinčios būtybės vaikšto po pasaulį ir gyvena savo niekingus gyvenimus. Dėl savo tais laikais naujamadiško dirbtinio intelekto, turi savo tvarkaraščius, darbus ir kartais hobius. Jeigu naktį užsinorėjai apsipirkti, teks palaukti iki ryto, nes tau reikalingas pardavėjas šiuo metu greičiausiai smaginasi lovoje, arba braunasi į kitu namus ir vagia daiktus. Šitokia laisvė NPC buvo tikrai revoliucinė tais laikais, nors net tada vietinių gyventojų elgėsiai dažnai vertė kasytis galvą. Pavyzdžiui, bet kokia reakcija į lavoną nuo veikėjų minimali, jei tokia išvis yra; jie ir toliau sau vaikščios ir šypsosis geimeriui į veidą. Arba, jeigu kokį nors kaimo pimpalą užpuls purvo krabas, susirinks visa armija sargybinių jam padėti. Galiausiai, NPC visada ieškos trumpiausią kelią iki savo niekingos kelionės tikslo – veikėjas gali iš viso greičio šokt nuo kalno vietoje to, kad bėgti vyngiuotu keliu žemyn. Toks netipiškas normaliems žmonėms elgėsys paskatino žaidėjus įrašyti šimtus tokių juoką keliančių kompiliacijų.

Bei kiti keisti elgėsiai:

• Žaidėjas, padaręs nusikaltimą, turi pasirinkimą sumokėti baudą, atsedėti kalėjime, arba pasipriešinti. NPC tokio pasirinkimo neturi, todėl net, jeigu koks argonis pavogs šaukštą, jo likimas – mirties bausmė.
• Sargybiniai visada žino, kada ir kur geimeris nusikalto, užtenka tik vienam lievam piziui jį pamatyti. Net, jeigu tas lievas pizius buvo už sekundės nudobtas.
• Geimo metu, jeigu priešas pastebi žaidėją, pradeda groti epiška kovos muzika. Tai liečia absoliučiai visus – ką demonus degančiais šarvais, ką paprastą krabą, pamačiusį tave už kilometro.
• NPC komentarai kovos metu absoliučiai ignoruoja kontekstą. Pavyzdžiui, sargybinis, kovojantis prieš šmėklą jai gali agresyviai ištarti kažką panašaus į „tuoj tu griūsi ir nukraujuosi iki mirties!“

Pipedijos recenzija

Mūsų vertinimas:

• Grafika – 23/25 – vienintelis dalykas, kuris kai kuriems gali neduoti ramybės, tai veidai. Oblivijono personažai atrodo taip, lyg buvo sulipdyti iš plastelino ir palikti po saule. Tačiau visas Sirodilas vis dar atrodo labai įspudingai. Visi tie miškai ir miestai labai gražūs ir detalizuoti. Atmosfera stulbinanti.
• Muzika – 25/25 – vieno vardo užtenka aprašyti visą šio žaidimo muziką – Jeremy Soule. Oblivijono muzika bene viena labiausiai įsiminančių, bent dėl to, kad ją pastoviai prideda prie visokių NPC video.
• Playstory – 17/25 – Kaip jau sakyta pradžioje, pagrindinė istorija ne tokia įdomi, kaip visokiausios ten Tamsiosios brolijos ar panašiai, bet turi savo momentų.
• HUD/Interfeisas – 15/25 – žaidimas turi ne patį geriausią valdymą, kas suprantama, jug padaryti taip, kad žaidėjas nesijaustų kaip vaikštanti guminė lėlė Bepezda išmoko tik nuo Skairimo. Apart nuo to ir lygio balansavimo, žaidžiasi patenkinamai.

Galutinis vertinimas: 80/100