Nepainiokim kultūros ir politikos

Nepainiokim kultūros ir politikos arba nepainiokim meno ir politikos - tai viena iš tų frazių, pagal kurias labai lengva atpažinti sovietines ir šiaip pusprotines žabas, nes kaip tik šitos ir pasako tokią frazę.

Pasiaiškinus, ką tokios frazės apie meno ir kultūros nepainiojimą su politika sakytojas ar sakytoja turi omeny, paaiškėja, kad anas ar ana nori išsaugoti kokį nors sovietinį šūdą, pvz., Žaliojo tilto balvonus, ar kokią nors neaiškią sovietinę freską Šiauliuose, ar Juliaus Janonio arba Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimą, Petro Cvirkos paminklą ar netgi kokį nors Pašikniškėse išlikusį monumenta Raudonąjai armijai.

Lygiai tie patys kultūros bei meno nepainiojimo su politika aktyvistai labai džiaugiasi, kai kažkoksai Gazmanovas atvažiuoja į Lietuvą dainuot apie tai, kad visų čia tėvynė yra SSRS. Tie patys nepainiotojai organizuoja ir kokias nors pionierių prisiminimo šventes, kur vaikai apkabinėjami sovietiniais simboliais, o paskui į tą šūdų šventę turi žiūrėti jų tėveliai.

Bendrai tai viso šito aiškinimo apie kultūros bei meno nepainiojimą su politika kilmė yra labai konkreti - būtent apie tą prieš kokį dešimtmetį ėmė kalbėti Vladimiro Putino režimo atstovai, organizuojantys aplinkinėse šalyse SSRS nostalgijos renginius, skirtus tam, kad išliktų kažkokie iškrypėliški ryšiai su Rusija. Taigi, kai išgirstate ką nors sakant "nepainiokime meno ir politikos" arba "nepainiokime kultūros ir politikos", tai jau tikrai galite žinoti, iš kur ta frazė yra.