Benitas Musolinis

Benito Mussolini arba Benitas Musolinis - tai tas italas, nuo kurio kilo fašizmas, o Italija ilgam pagarsėjo kaip gan šūdina valstybė. Netgi ne šiaip pagarsėjo - fašistinių kliedesių praktikoje prisižiūrėję žmonės būrėsi į bet kokius būrius, kad tik pasipriešintų, tai šitaip dalyje Italijos pasidarė geriau jau mafija, kad tik ne fašistai, o kitoje dalyje iki šiol komunistai turi populiarumo.

Benito Mussolini išgarsėjimas labiausiai susijęs ne su kokiomis nors jo idėjomis ar kliedesiais, o daugiausiai su tuo, kad juo užsiėmė būrelis menininkų-reklamistų, sugalvojusių padaryti gerą stiliuką naujam politikui. Tai nebuvo labai įprasta anais laikais, tad žmones visa tai išties užkabino. Daugybė simbolikos, daugybė įspūdingų plakatų, o ir visokių ten šūkių - tai atrodė panašiai, kaip stiprios šiuolaikinės reklaminės kampanijos, kurios naudojamos kokiai nors kramtomajai gumai ar skalbimo milteliams platinti.

Visa Benito Mussolini ideologinė kampanija tebuvo fikcija, krūvos visokių populistinių makaronų su demagoginiais šūkiais apie Italijos vienybę, tautos vienybę ir valstybės tapatybę su tuo pačiu Musoliniu. Ir, aišku, dar visokių simbolių su fašinomis. Ir, aišku, viskas įspūdingai reklamiškai apipavidalinta.

Žmonės, prisižiūrėję tokių reklamų, balsavo už Benito Musolini, o rezultate Italiją užvaldė fašizmas.

Paskui Adolfas Hitleris ir NSDAP beveik visiškai nuosekliai kopijavo visą Benito Mussolinio reklaminę kampaniją, taip suformuodami nacionalsocializmo įvaizdį, tačiau darė tą šiek tiek modifikuodami. Kaip pvz., Benito Mussolini pasiskelbė esantis Duce, t.y., tautos vadas, bet parinkdamas tam gana retą žodį, kuris veiktų kaip etiketė, t.y., ženklas. Adolfas Hitleris lygiai taip pat apsiskelbė tautos vadu, parinkdamas analogiškai retą žodį, tačiau jau vokišką - Fuhrer.

Benito Musolinio mirtis

Gal kolei kas čia bendrai nesplėskim, o tik parašykim, kuo tam Musoliniui baigėsi - o baigėsi gi jam tuo, kad po kelių visokių perversmų jį galų gale sučiupo 1945 metų balandžio 27 dieną, kai jis su savo meiluže Clara Petacci keliavo pro kažkokį kaimą, tikėdamiesi prasigauti į Šveicariją, o iš jos - pabėgti į Ispaniją.

Kitą dieną Musolinį, jo meilužę ir dar kažkiek kitų žmonių komunistų partizanai sušaudė, tačiau to nepakako. Tai todėl komunistai visus sušaudytus fašistus sunkvežimiu išvežė į Milaną, kur išvertė ant žemės Piazzale Loreto aikštėje. Beje, šioji tuo metu buvo pervadinta į Piazza Quindici Martiri, kas reiškė "Penkiolikos kankinių aikštė", bet taip pervadinta ji buvo penkiolikos kažkokių sušaudytų komunistų garbei.

Taigi, Benito Musolinio, jo meilužės ir dar krūvos kitų fašistų lavonai ten ir buvo išversti - specialiai viešam išniekinimui. Žmonės buvo pakankamai pasipiktinę, kad tuos lavonus ir spardė, ir spjaudė ant jų, o kai kurie netgi ir myžo, ir kiaušinių atnešdavo ir apmėtydavo, ir netgi iš kažkur atsineštų šūdų, ir taip toliau.

Dar paskui lavonai buvo pakabinti už kojų, prie tenai buvusios Esso benzino kolonėlės, o žmonės tada nešėsi akmenis ir mėtė į tuos lavonus, ir aišku, pirmiausiai - į Benitą Musolinį. Vakare kažkas netgi sugalvojo užkurti po tais lavonais laužus, bet kadangi lavonai kabėjo gana aukštai, tai laužuose jie nesudegė - tiktai galvos apdegė.

Dar paskui lavonai buvo išvežti ir palaidoti Mussoco kapinėse, Šiaurės Milane.

Dar po metų, jau 1946 pavasarį kažkoks italų fašistas Domenico Leccisi su pora draugelių surado Musolinio palaidojimo vietą, iškasė lavoną, pavogė jį ir kažkur paslėpė (galim tik spėlioti, kaip tas metų senumo lavonas tuo metu smirdėjo). Dar po pusės metų tą lavoną valdžia surado kažkokiame vienuolyne, bet pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad tas lavonas, pasirodo, buvo nuolat vežiojamas po visą Šiaurės Italiją, visur smirdėdamas, nes jį pavogę fašistai tiesiog ir bijojo jį kur nors palaidoti, ir nežinojo, kur jį dėti, tai vis ir tampė iš vietos į vietą.

Taigi, valdžia, nesugalvodama, ką su tuo lavonu daryti, laikė jį paskui uždarytą sandėliuke ištisus 10 metų ir tik paskui visgi rįžosi palaidoti jį Musolinio gimtinėje.

Štai taip Benito Musolinio istorija ir baigėsi.

Dar kitokios istorijos

O Lietuvoje kartą toksai Saulius Skvernelis kalbėjo Seime, tai tada tų kalbų pasiklausęs, 2018 metais toksai seimūnas, vardu Algimantas Kirkutis labai savo Facebook džiaugėsi, kad Skvernelis kalba kaip koksai Musolinis.