Matė

Matė - tokia arbata iš matės žolės, tiksliau matės krūmo (ispanų kalba - yerba mate), kurioje nemažai kofeino ir kuri Lietuvoje bei daug kur kitur pasaulyje beveik visada geriama absurdiškai neteisingai. Kai vartojama teisingai, tai matė pasižymi pakankamai bjauriu skoniu ir kartu milžiniškomis dozėmis kofeino.

Matė yra kilusi iš Paragvajaus, o europiečiams ją atnešė jėzuitai, tai dar tas augalas būna vadinamas Paragvajaus arbata arba jėzuitų žole ir panašiai.

Pagal savo tikrą teisingą vartojimą, matė kofeino dozėmis yra panašiai kaip čefyras, todėl veikia kaip stiprus stimuliantas, smarkiai pralenkiantis energetinius gėrimus. Pagal neteisingą vartojimą, pvz., kai būna arbatos pakeliuose, tai jinai yra tiesiog beprasmė silpno skonio nesąmonė, nes toksai menkas matės kiekis nei skonio duoda, nei kofeino.

Tikra matė verdama, pripilant į indą tokį kiekį matės žolės, kad užpylus vandeniu, praktiškai nesigautų gėrimas, o gautųsi tokia tiršta košė, iš kurios per specialų metalinį šiaudelį, turintį gale mažas skylutes, būtų siurbiamas skystis. Tai žodžiu, prieš užpilant verdančiu vandeniu, reikia bent jau pusę to indo pripilti žolės, nors tie tikri indėnai tai ir daugiau priberia. Ir paskui siurbia per tą šiaudelį. Tasai šiaudelis vadinamas bombila, o tradicinis indas - tai kalebasas.

Gal trūkumas, o gal ir privalumas yra tai, kad ta košė gan silpnai sklaido šilumą, tai tikra matė labai ilgai lieka karšta ir dėl to sunku ją vos užpiltą gerti, nes ilgai lieka baisiai karšta ir pavojinga. Tai vieną vertus, greičiausiai, pirmą kartą siurbtelėję per šiaudelį, žiauriai išsiplikysite burną (ir nesakykit, kad mes jūsų neįspėjom). Bet kitą vertus, ir po pusės valandos ta arbata vis dar lieka karšta.

Kalebasas daromas iš kokio tai Pietų Amerikoje augančio moliūgo, kuris išskobiamas, o paskui išdžiovinamas ir išsvilinamas ir dar kažkaip neaiškiai apdirbamas, kad jame galima būtų laikyti verdančiu vandeniu užpiltą matės arbatą. Kad kraštas neskilinėtų, jis būna sutvirtinamas metaliniu žiedu, paprastai iš kokio tai aliuminio. O bombila tai būna plieninė (prabangiu atveju - sidabrinė), kaip šiaudelis, bet su specialiu galu, kad nesisiurbtų tos žolės. Bombilos senovėje būdavo daromos iš paprasto bambuko, jo galą užkemšant ir šone prabandant skylučių. Šiais laikais visgi labiau paplitę mandresnės, metalinės bombilos.

Kai maždaug pusė vandens iš to kalebaso išsiurbiama, tai pripilama naujo verdančio vandens, ir taip vis kartojama. Aišku, taip po truputį geriant, kofeino kiekis vis mažėja, bet šitaip ir iki vakaro galima ištempti, o tada eiti miegot, o kitą dieną viską galima pradėti iš naujo.

Lietuvos sąlygomis tikrą matę gerti labai smagu, nes tas kalebasas mandras, ir šiaudelis irgi mandras, ir kofeino yra baisiai daug, tai kiečiau už kokius nors hipsterius gaunasi. Vienok problema yra ta, kad reikia vis tuo verdančiu vandeniu dapylinėti, o ir nešiotis tą kalebasą nelabai patogu, nes jis rankenėlės neturi.

Kalebasai būna įvairaus dydžio - maždaug nuo kokių 100 mililitrų, visai mažiukai, iki maždaug pusės litro, tai jau gana normalūs, dideliam ir ilgam siurbimui tinkami.