Linčo teismas

Linčo teismas, linčiavimas - neformalus teismo ir bausmės įvykdymo procesas, kuris pasitaikydavo JAV prieš šimtmetį ar daugiau. Dėl labai dažnai daromų klaidų, brutualaus proceso ir pan. Linčo teismas yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu dažniausiai neteisingą, emocijomis pagrįstą neformalų (nereglamentuotą, neteisinį, antiteisinį) teismo procesą, surengtą minios.

Dėl visiško durnumo, istorijos ir netgi elementariausių teisės pagrindų neturėjimo durnalistai neretai Linčo teismu vadina ką papuola, pvz., kokias nors muštynes, žodinį apsivardžiavimą, šiaip bet kokį konfliktą, o kartais netgi policijos iškvietimą ar kieno nors padavimą į teismą. Toks nesąmoningas vartojimas susijęs su nepaaiškinamu durnumu, kuris pasitaiko durnalistų tarpe.

Klasikiniu atveju Linčo teismo metu visiškai formaliai imituojami teismo veiksmai: iš minios išskiriami prisiekusieji, išskiriamas kaltintojas ir advokatas, tačiau nei prisiekusieji būna neutralūs (nes būna iš angažuotos minios), nei kaltinamąjam ir jo gynėjui suteikiama pilnavertė teisė gintis, nei išvis remiamasi kokiais nors įstatymais, nustatančiais bausmes. Praktiškai dažnai nesiremiama netgi esminiais baudžiamosios teisės principais - nekaltumo prezumpcija dažnai būna tiesiog visiškai ignoruojama, kaltinamąjam nesuteikiama teisė gintis, o bausmės sugalvojamos kokios papuola.

Kartais, jei minioje neatsiranda labiau susigaudančių, teismo procesas būna imituojamas dar bukiau - pvz., visa minia tiesiog balsuoja nuteisti kažką ar nenuteisti, o paskui visi ką nors ir užmuša.

Pats pavadinimas Linčo teismui siejamas su dviem JAV veikėjais iš Virdžinijos valstijos - Charles Lynch (1736–1796) ir William Lynch (1742–1820), kurie vienas su kitu niekaip nebuvo susiję, bet abu pretendavo į neformalaus minios teismo idėjos autorystę. Patys šie veikėjai daugiau kalbėjo apie tokios neformalios teisės taikymą negrams, bet anais laikais tie patys metodai dažnai būdavo pritaikomi ir kriminaliniams baltiesiems.

Ankstyvais laikais Linčo teismas būdavo labai dažnas reiškinys JAV pietinių valstijų miesteliuose, kur pritrūkdavo teisėjų ir teisėsaugos - pvz., nedideliuose miesteliuose ar kokiuose nors susibūrimuose (pvz., mugėse). Minia nuteisdavo kokius nors pagautus vagis, sukčius ir panašiai - dažniausiai visokiomis fizinėmis bausmėmis, paprastai rykštėmis per užpakalį ir išvoliojimu dervoje ir plunksnose, o paskui išmetimu iš miesto. Kaip pvz., tokį atvejį aprašo Mak Twain savo "Heklberio Fino nuotykiuose", kur porą sukčių minia išvolioja degute ir išmeta lauk.

Vėlesniais laikais, kai teisėsauga išplito, Linčo teismai pasitaikydavo aštresniais atvejais - kai susiaudrinusi minia nepasitikėdavo teisėsauga, o kalba eidavo apie rimtesnius nusikaltimus. Taigi, minia tokiais atvejais perimdavo "teisingumo" vykdymą - ir imituodavo teisminį procesą. Kadangi procesas būdavo vykdomas, imituojant teismą, linčiavimo dalyviai neretai galėdavo išsisukti nuo bausmės už, pvz., įvykdytą žmogžudystę.

Kadangi vėlyvais laikais Linčo teismai dažniausiai būdavo siejami su sunkiais smurtiniais nusikaltimais (lengvesnius sutvarkydavo teisėsauga), vėlyvuose teismuose viena iš dažnesnių bausmių būdavo mirtis, dažniausiai pakariant auką. Būdavo ir atvejų, kai teisiamasis būdavo išteisinamas, tačiau tokie atvejai būdavo pakankamai reti, netipiški. Tipiniu atveju teismas baigdavosi impulsyvia bausme, kuri toli gražu ne visada būdavo pritaikoma realiai kaltam asmeniui.