Kirgizija

Kirgizija arba Kirgizistanas - tokia valstybė Vidurinėje Azijoje, buvusi sovietinė respublika, bet dabar tiesiog nepriklausoma šalis. Nelabai gerai gyvenanti. Turi maždaug 6,5 milijono gyventojų.

Kirgizų nacionalinis Manaso epas

Šita šalis įdomi tuo, kad maždaug XIXa. kažkokie vietiniai kirgizų rašytojai ėmė surinkinėti visokias kirgizų pasakas, bet vietoje to, kad jas dėtų į bendrą pasakų rinkinį, kaip kad darė mūsiškis Basanavičius, jie tenai iš tų pasakų pradėjo kurti kažkokį tai mitą, nes norėjo parodyti, kad kirgizų kūryba esą geresnė už Senovės Graikijos. Tokia mada buvo gana paplitusi - pvz., latviai taip susikūrė savo tautinį epą apie Lačplėšį.

Taigi, Kirgizai ėmė surašinėti tas pasakas, jungti į epą, o kadangi pas paprastus žmone ir kriterijus paprastas - tai pasistengė, kad tasai epas būtų kuo didesnis. Nes kaip žinia, kuo didesnis - tuo geriau. O kadangi rašė žmonės, kurie truputį dar ir bandė istorijoje kapstytis, tai jie tas pasakas apjungė su ano meto istorinėmis žiniomis apie kadaise šiame regione buvusius įvykius, patys dar papildomai ko papuola prikurdami.

Iš esmės, apie XIXa. pabaigą ir XXa. pradžią kiekvienas didesniu save laikantis kirgizų rašytojas savo užduotimi laikė užrašyti savo nuosavą epo versiją, kurią padarydavo iš kitų epo versijų, papildomai kažką prikurdamas, o kitas dalis įvairiai pakaitaliodamas. Ir būtinai kiekvienas toksai rašytojas užrašydavo, kad čia užrašė viską iš sakytinių istorijų, kurias pasakojo seni kirgizai, nes tik žodiniu būdu tas epas esą būdavo perduodamas.

Žodžiu, kūrė jie kūrė, kol galų gale prikūrė maždaug tiek, kad tas epas galų gale gavosi maždaug 20 kartų didesnis, nei Homero parašyta Odisėja, kuri tikrai nėra maža. Be viso kito, bandydami per tą epą sukurti kažkokią kirgizų kultūrą, visi to epo rašytojai visada paskelbdavo, kad turi įrodymų, kad kokia nors epo dalis yra bent šimto, o gal ir dviejų šimtų metų senumo. Ypač džiaugdavosi, jei kur nors rasdavo bent kokią nors užuominą, kad kas nors ką nors prieš šimtą ar du šimtus metų pasakojo.

Taigi, šitaip sistemingai kuriant, gavosi priburti, kad tas epas labai senovinis, o mažų mažiausiai - tai kokio nors XVIIIa. kūryba, nors nei vienas iš kūrėjų tais laikais negyveno. Šita epo kūryba pasibaigė tik apie 1920 metus, kai Kirgiziją okupavo bolševikai, kurie visą tą inteligentiją susodino į kalėjimus, iššaudė ar šiaip užčiaupė. Taigi, iš esmės visa ta kūrybos data - tai apie kokią XIXa. pabaigą - XXa. pradžią.

Kiek rodo tyrimai, kurie įvairiu metu, įskaitant ir XIXa. pabaigą buvo atliekami Kirgizijoje, joksai žodinis epas neegzistavo tenai iš principo. Tiesiog neegzistavo - tai tiesiog fikcija. Bet labai gera fikcija, jei jau pavirto į valstybinės reikšmės epinį reiškinį. Bet visvien fikcija.

O ir tikras to Manaso epo ilgis yra visai ne toks jau didelis - reikalas tas, kad vardan apimčių kirgizai tiesiog sudeda net kelias dešimtis to paties epo versijų į vieną knygą, kuri taip gaunasi labai didelė. Štai taip ir gaunasi apimtys, nes apimtys svarbiausia. Apjungus pasikartojančias, bet tiesiog skirtingai užrašytas dalis - gaunasi ne tiek jau ir baisiai daug.