Kiaulė

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Kiaulė - šventas lietuvio širdžiai padaras

Kiaulė - tradicinis lietuvių gyvulys, tikras pasididžiavimas tautinis. Būna naminės kiaulės bei laukinės - pastarosios dar įspūdingesnės, šernais vadinamos. Kiaulė - tai gyvulys maitintojas, nes savo mėsa išmaitina žmones skaniais ir maistingais patiekalais. Taigi, kiaulė - neabejotinai lietuviškų valgių karalienė!

Kiaulės labai žymios yra savo paskiromis dalimis, iš kurių svarbiausios dalys yra dešra, kumpis, skilandis, lašiniai ir palendrica.

Panaudojimas

Kiaulės yra maistas, toks jų ir panaudojimas. Iš jų daromi lašiniai, dešros, kumpiai, karbonadai, karkos, užkulai, kindziukai ir kiti skanūs dalykai. Kartais dar ir moterys vadinamos kiaulėmis, o neretai ir vyrai, nes jiems šitas žodis irgi puikiai tinka. Taip kad čia gaunasi gyvūninė metafizika kažkokia. Matomai kiaulės skleidžia ir kokias nors dvasines bangas ir apsaugo nuo psichotronų, tai ir iš to gali būti naudos. Subkategorija - kiaulianosė.

Kiaulės nosys - skanus maistas prie alaus, bet tai jau ne košeris!

Kiaulė lietuvių mitologijoje

Jei jau Kuilys - meilės dievas, tai ir Milda gi pasirodo yra kiaulė, o taigi švenčiausia nuotaka ir visų vyrų svajonė - maitinti galima tik apelsinais!

Stulbinamas panašumas. Nepainioti su Daina Bilevičiūtė

Nors abstrakti kiaulė mitologijoje ir nefigūruoja, ale užtat yra anoks Kuilys - vaisingumo dievaitis, tikrasis meilės dievas. Ir ne kokia nors Teodoro Narbuto išsigalvota deivė Milda už meilę atsakinga lietuvių pagonių tikėjime, o Kuilys, katrasai pavasarį, pasivertęs į kuilį, laksto po laukus ir bybiu žemę aria, vis nuleisdamas, taip apvaisindamas deivę Žemyną irgi prikeldamas visa kas gyva, sudaigindamas. Tai pagerbdami šį dievą Kuilį, lietuviai artojai lauko pakrašty užsiversdavo bobą, kad derlius geriau augtų. Štai tokie vat buvo mūsų senolių papročiai, kurių dėka kiaulės ir dabar yra ne šiaip gyviai, o mitologizuoti.

Kiaulės biologinės ypatybės

Retas težino, ale čia ir vėlgi įdomybių esama: ogi kiaulės vidaus organai žmogui artimesni, nei beždžionės, tad žmogui galima persodinti kiaulės inkstus ar kepenis - medikai tai yra darę. Kiaulės nuo streso, kaip ir žmonės, suserga skrandžio opa. O vat beždžionės inkstai ar kepenys žmogui netiktų. Taip kad čia gal ir Darvinas nebuvo visiškai teisus, žmogų iš beždžionės kildindamas, nors gal tai ir šiaip tiesiog sutapimas. O dar kiaulės pasižymi tuo, kad kaip ir žmonės, patiria orgazmą. O kuilys - kiaulių patinas, pasižymi tuo, kad spermos gamina daugiausiai pagal svorį iš visų žemės gyvūnų. Didelis treniruotas kuilys sako, galįs per para prigaminti kibirą spermos. Tai gal su tuo ir susijęs senovės lietuvių tikėjimas, kad kiaulė yra šventas gyvulys.