Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Kalėjimo tipo psichiatrinė ligoninė
Kalėjimo tipo psichiatrinė ligoninė - tai būdavo tokia dūrkė, kuri saugoma KGB, nes specialaus režimo. Būtent nuo tokių ligoninių prasidėjo baudžiamoji psichiatrija, tačiau vėliau į tą baudžiamąją sistemą buvo įtrauktos visiškai visos psichiatrijos įstaigos. Tuo pačiu kalėjimo tipo psichiatrinėms ligoninėms buvo palikta tik išimtinė veikla specialiems atvejams - pvz., itin pasireiškusiems disidentams, šiaip nusikaltėliams ir panašiai.
Kalėjimo tipo psichiatrinės ligoninės pasižymėjo ypatingai blogomis sąlygomis, itin baisiais "gydymo" būdais (išties - kankinimais) ir ypatingu personalo žiaurumu. Personalas būdavo "gydytojai", kurie baigę net ne mediciną, o kokią nors KGB mokyklą, bei sanitarai, samdyti iš visai niekam netikusių kalėjimų kalinių.
Lietuvoje nebuvo nei vienos pilnavertės kalėjimo tipo psichiatrinės ligoninės. Ankstyvesniu metu sunkesni atvejai būdavo siunčiami į Rygoje buvusią kalėjimo tipo psichiatrinę, o vėliau - į tam tikslui atidarytą psichiatrinę Černiachovske. Pačioje Lietuvoje KGB kalėjimo tipo ligoninės turėti nenorėjo, nes bijojo, kad vietiniai lietuviai gali užmegzti ryšius su personalu ir per daug sužinoti ar papirkti.
SSRS klasikinėmis laikomos buvo trys ligoninės, nors bendras jų skaičius buvo bent keliolika. Tiesiog kitos kalėjimo tipo ligojninės buvo ne tokios garsios, o šitos buvo trys klasikinės, kuriose baudžiamoji psichiatrija ir išsivystė:
- Kazanės psichiatrinė ligoninė, nuo kurios prasidėjo visa baudžiamoji psichiatrija, pasižymėjo ir daugybe visokių kankinimų, ir ligonių marinimu badu ir šalčiu. Pasakojamos istorijos, kad kai prasidėjo II Pasaulinis karas, kažkodėl ligoninės vadovybė nutarė apsivalyti nuo pacientų - taigi, kai užėjo žiema, tiesiog nustojo šildyti patalpas ir per savaitę visi pacientai numirė nuo šalčio.
- Leningrado psichiatrinė ligoninė, kuri buvo gal mažiau baisi už Kazanės, bet ilgą laiką "gydymui" naudojo miego terapiją su barbitūratais, dėl to pacientai mirdavo dėl lėtinio apsinuodijimo per maždaug porą mėnesių
- Serbskio institutas - legendinis centrinis psichiatrinis durnynas, kuriame pacientai buvo naudojami ir cheminio ginklo bandymams, ir visokiems specialių KGB preparatų bandymams (pvz., teisybės eliksyras), ir tiesiog šiaip kankinami eksperimentiniais tikslais. Šiam institutui vadovavo tas pats Andrejus Snežnevskis