Bradifazija

Bradifazija - kalbos sulėtėjimas, rodantis, kad vyksta slopinimas, t.y., bradipsichija. Vienas iš esminių požymių, jog pas pacientą yra apsinuodijimas psichiką slopinančiais narkotikais, pvz., opiatais arba kad yra stipri hipotimija, apatija ar šiaip kokia depresija.

Prie bradifazijos pacientas labiau nei įprasta mikčioja, užsikerta sakydamas žodžius, kalba neaiškiai, neraiškiai, monotoniškai, tyliai, sunkesniais atvejais pereidamas į šnabždesį. Kartais gali atsirasti taip vadinamas begarsis kalbėjimas - kai pacientas lyg ir kalba, bet išvis be garso žiopčiodamas.

Atskirai pagal kalbėjimo pobūdį kartais išskiriama bradifrazija - čia kai pacientas kalba lyg ir normaliu greičiu ištardamas žodžius, bet tie žodžiai ir frazės tariami su dideliais tarpais, taigi - visumoje lėtai. Bradifrazijos atveju slopinimas yra kiek mažesnis, dar stipriai nepaveikęs paciento artikuliacijos, tačiau aiškiai paveikęs mąstymą.

Diagnozuojant, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiaip lėta paciento kalba nėra savaime bradifazija - gali būti, kad žmogus šiaip lėtai kalba. Kartais lėtas kalbėjimas išsivysto pas kai kuriuos politikus ar valdininkus, kurie tyčia ir sąmoningai išmoksta kalbėti lėtai, kad ko nors nelepteltų. Paskui jau, išmokę lėtai ir atsargiai kalbėti, taip ir pripranta, ir nuolat taip išlėto ir tekalba. Kitais atvejais lėta kalba gali reikšti, kad pacientui šiaip ne tas galvoje ar kad jis tiesiog bukas.

Verta atsižvelgti ir į tai, kad žemesniu tonu kalbantys žmonės kalba lėčiau, o aukštesniu tonu - greičiau. Tokie skirtumai susiję su kalbos aparato savybėmis: žemi dažniai reiškia didesnius kalbos aparato gabaritus ir ribotesnes galimybes greitai artikuliuoti. Todėl kai kada bradifazija gali būti, kai labai aukštu balsu kalbanti moteris kalba menamai normaliu tempu, bet jokios bradifazijos gali nebūti, kai menamai lėtu tempu kalba labai žemą balsą turintis vyriškis.

Nustatant lengvą bradifaziją, verta pasitikrinti su paciento artimaisiais - ar jis ir anksčiau šnekėdavo panašiai lėtai, ar tai tik paskutiniu metu pastebima: esminis požymis yra ne šiaip lėtas kalbėjimas, o kalbėjimo greičio pokytis. Toks įvertinimas itin reikalingas tada, kai bradifazija pakankamai silpnai išreikšta, todėl artima įprastai lėtakalbių žmonių kalbai.

Nustatant sunkesnę bradifaziją ir nesant galimybių susitikrinti su artimaisiais, reikia įvertinti, ar paciento kalbos nuokrypis didelis: tokiu atveju pastbimos ir didelės pauzės tarp žodžių, dar didesnės pauzės tarp frazių, sunkus persijungimas nuo vienos temos prie kitos, aiškūs atsakymų uždelsimai netgi kai klausimai labai paprasti.

Bet kuriuo atveju, aiški bradifazija yra požymis, kad pas pacientą yra aiški bradipsichija.