Biržiečių alus

Biržiečių alus - tokia vis dar egzistuojanti, bet jau populiarumą praradusi alaus rūšis, kuri davė pradžią vėlesnėms klaikioms bambalinio alaus rūšims. Skirtingai nuo bambalinio alaus, Biržiečių alus visgi nebuvo toksai beviltiškas, tačiau visgi gerdavo jį tie, kas norėdavo prisigerti.

Biržiečių alus būdavo labai riebus, 21%, todėl atvirai saldaus skonio. Stiprumas siekė apytiksliai apie 6-8 laipsnius, bet tiksliai to pasakyti negalėdavo netgi alaus gamyklose, nes dėl mišinio riebumo spirito kiekį anais laikais primityviais prietaisais išmatuoti gerai nesigaudavo.

Šiais laikais yra atsiradę daug pigesnių ir visvien daugiau laipsnių turinčių bambalinio high gravity alaus rūšių, tad klasikinis Biržiečių alus jau nebeturi didelės prasmės. Na, nebent įdomu kam nors paragauti būtų, koksai skonis būdavo pas natūralų, klasikiniu būdu raugintą tokio baisaus stiprumo alų.

Tai jei nerasite tikro originalaus biržiečių alaus, tai galime patarti, kaip pasigaminti: paimate bet kokio bambalinio alaus, kurio stiprumas apie 8 laipsniai, o į tą alų įpilate tiek paprasto cukraus sirupo, kad alaus skonis pasidarytų panašesnis į persaldinto limonado, nei į alaus.

Kadangi dėl savo stiprumo ir tirštumo Biržiečių alus netiko atsigaivinimui, tai netgi ir tiršto alaus mėgėjai paprastai rinkdavosi Širvėnos alų. O kadangi Utenos porteris buvo kokius 20 kartų skanesnis, tai tirštų alų mėgėjai rinkdavosi Utenos porterį, kuris būdavo ir gerokai silpnesnis, tai neduodavo per greitai į galvą.