Bernerio gatvės išdūrimas

Senų laikų iliustracija, rodanti, kaip susirinkusi minia siautėja Bernerio gatvėje

Bernerio gatvės išdūrimas, angliškai dar žinomas, kaip Berners Street hoax - tai vienas iš garsiausių kada nors sukurtų feikų, padarytas grynai klasikinio trolinimo tikslais, vardan didesnio smagumo. Šiais laikais jis laikomas vienu iš istoriškai žinomiausių pokštų.

Viską organizavo anoksai Theodore Hook iš Vestminsterio, Londono, 1809 metais iš vienos ginėjos (šių laikų pinigais būtų kokie 100 eurų) susilažinęs su savo draugeliu Samuel Beazley, kad bet kokį Londono namą per savaitę galima paversti labiausiai aptardinėjamu miesto adresu.

Viską tasai Theodore Hook padarė labai paprastai: tiesiog parašė kelis tūkstančius laiškų, kuriuos pasirašė kaip ponia Tottenham, užsakanti visokias paslaugas. Tos ponios Tottenham adresas buvo tas, kurį nurodė Samuel Beazley - 54 Berners Street, London. Laiškuose buvo užsakomos įvairiausios paslaugos, prekės, prašoma įvairiausios pagalbos, kviečiami svečiai ir taip toliau.

Ir štai išaušo lapkričio 27 dienos rytas, ir viskas prasidėjo.

Bernerio gatvės pokštas

Visiškai netikėtai, jau penktą ryto į Berners gatvės 54 namą atėjo ir į duris ėmė skambinti kaminkrėtys. Jis buvo gavęs laišką, kuriame buvo prašoma jo paslaugų. Apsimiegojusi ponios Tottenham kambarinė atvėrė duris ir pareiškė kaminkrėčiui, kad jokių paslaugų neužsakinėjo ir kad jis eitų velniop. Vis dar besiaiškinant dėl neužsakytų paslaugų, atėjo kitas kaminkrėtys, o paskui trečias, paskui ketvirtas, penktas ir taip toliau. Išvis atėjo 12 kaminkrėčių.

Per didžiausius barnius tie dvylika kaminkrėčių buvo pasiųsti velniop, tačiau jiems dar tik besiskirstant atvažiavo pirmi vežimai su užsakytomis anglimis, ir tų anglių buvo daug. Prasidėjo nauji ginčai ir barniai, bet tuo tarpu, dar neišsivaikščiojus anglininkams, į namus ėmė eiti kiti siuntiniai - didžiuliai vestuviniai tortai, kurių užsakyta irgi buvo tiek, kad maža nepasirodytų. Kartu su tortais ėmė eiti ir gydytojai, teisininkai, o taip pat ir vikarai bei kunigai - visi gavę laiškus, kad namuose kažkas miršta ir reikia medicininės pagalbos, testamento surašymo ir paskutinio patepimo.

Čia pat pradėjo eiti ir žuvininkai bei batsiuviai. Ir dar, negana to, buvo atvežta keliolika pianinų. O kad muzikos nebūtų maža, tai dar pasirodė ir 6 stori vyrai, nešini nešiojamomis fisharmonijomis.

Kad visai jau nebūtų maža, atvyko ir būrys visokių aukštų valdininkų bei didikų, o tarp jų - netgi Anglijos banko vadovas, Jorko kunigaikštis, Kanterburio arkivyskupas ir patsai Londono Lordas Meras.

Kadangi ir pati Bernerio gatvė, ir aplinkinės gatvės buvo siauros, greitai jos visiškai užsikišo, sukurdamos tokius nepraeinamus kamščius, kokių dar Londonas nebuvo matęs. Bet negana to, staigiai ėmė sklisti gandai, kad tenai vyksta kažin kas visiškai nematyto, tad į vietovę plūstelėjo žiopliai iš visų aplinkinių rajonų, dėl ko jau atvykę asmenys tiesiog negalėjo prasibrauti atgal ir išvykti. O kad maža nebūtų, visą tą laiką atvykinėjo vis nauji siuntiniai, paslaugų teikėjai ir taip toliau, kol nemaža dalis centrinio Londono buvo išvis užblokuota tiek, kad pasidarė nepraeinama.

Žmonių vaikymui buvo iškviestos policijos pajėgos, policininkai buvo pastatyti Bernerio gatvės galuose, kad neleistų atvykti naujiems prekeiviams ir paslaugininkams, tačiau šieji ėmė protestuoti, nes pasijuto, kad jiems policija neleidžia sąžiningai gauti uždarbio. Taigi, prasidėjo dar ir susirėmimai.

Penktą valandą ėmė atvykinėti dar didesnės minios, nes paaiškėjo, kad daugybės gildijų atstovai gavo laiškus, prašančius atvykti, nes šie esantys rekomenduoti labai žymių personų.

O tuo tarpu, bevykstant visai tai nesąmonei, viską stebėjo ir patsai viso ko kūrėjas ponas Theodore Hook, ir jo draugelis Samuel Beazley, kuris akivaizdžiai pralaimėjo lažybas, tačiau gavo labai daug džiaugsmo iš viso to bardako, kuris vyko gatvėje. Tam, kad būtų patogu žiūrėti, abu jie buvo išsinuomoję butą name, kuris buvo kaip tik priešais Berners gatvės 54 namą.

Pokšto pasekmės

Viskas baigėsi tuo, kad teisėsauga paskelbė, jog visa šita akcija esanti ne kas kita, kaip nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas. Buvo paskirtas apdovanojimas tam, kas praneš, kas toksai buvo šitos nusikalstamos nesąmonės kūrėjas.

Nepaisant to, kad valdžia paskui labai intensyviai ir atkakliai ieškojo trolio, sugalvojusio šią nesąmonę, kaltininko tuo kartu rasti nepavyko. Nepavyko netgi nepaisant to, kad ant jo buvo pikti tūkstančiai įvairių amatininkų ir darbininkų, kurie per šitą išdūrimą prarado pinigus.

Nors ponas Theorode Hook savo aplinkoje jau buvo pagarsėjęs kaip labai talentingas trolis, tad daugelis jį įtarė, niekas jo nepabandė įduoti, juoba kad ir įrodymų nebuvo. Tik praėjus daugeliui metų paaiškėjo, kas ir kaip čia padarė - patsai Theodore Hook parašė autobiografinę knygą "Gilbert Gurney", kurioje ir paminėjo šitą atvejį: "There’s nothing like fun – what else made the effect in Berner’s Street? I am the man – I did it."

Kadangi buvo praėję daug metų po pokšto, viskam suveikė senatis, tad niekas to Theodore Hook niekaip ir nenubaudė, o tik įrašė jo vardą į Londono, o paskui ir bendrai į pasaulio istoriją.

Ilgainiui Bernerio gatvės išdūrimas tapo klasikiniu, vienu geriausiai žinomu atveju, kur fake news sukėlė didelius neramumus.