Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Atropininių komų terapija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Atropininių komų terapija, kartais dar gudriai pavadinama kaip centrinė cholinolitinė blokada - vienas iš senų, dabar jau visai beveik išnykusių šoko terapijos būdų, kur atropinas pacientui leidžiamas. Šitas metodas naudotas daugiau SSRS, bet ir tai ribotai - labai jau neramūs pacientai pasidarydavo, o ir numirdavo neretai.

Atropino komų terapija buvo kažkiek naudojama JAV, maždaug 1950-1960 metais, pakol dėl visokių ten pacientų numirimų nepradėjo sparčiai nykti. O kaip tik benykstant JAV, atropino komų terapija plačiai praėta taikyti SSRS, kur buvo vienu iš populiariausių gydymo būdų iki maždaug 1970, bet paskui jau visus užveikė ir galų gale daugumoje vietų teliko tradiciniai ir nuo seno įprasti šoko terapijos metodai - insulino komų terapija ir elektrokonvulsinė terapija.

Beveik visiškai atropininių komų terapiją išnaikino viena nedidelė problema: atropinas ima veikti visiškai kitaip, kai vartojamas kartu su neuroleptikais, antidepresantais ir trankviliantais. O to pasekoje - efektai būna labai neprognozuojami - tai ten ligoniui prasideda atviras deliriumas be jokių ten komų, tai ten koma prasideda dar nuo dešimtadalio dozės, tai ten kovulsijos nei iš šio, nei iš to, tai ten išvis pacientas numiršta netikėtai, tai ten dar kas nors. Ir kas dar įdomiau - neretai visokie silpnai veikiantys neuroleptikai atropino efektus sustiprina daug kartų smarkiau, nei stiprūs - tai vat įvertinti tiesiog neįmanoma. Tai kam gi tas vargas?

Keliose didžiosiose SSRS klinikose, kaip kad Kaščenka ir visokios kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninės, atropininių komų terapija buvo laikoma pačiu efektyviausiu metodu, padedančiu išgydyti disidentus, tad taikyta iki pat sovietmečio pabaigos: visokie kovotojai už teisybę nors ir prarasdavo dalį atminties, bet ne visiškai, o ir netapdavo tokiais silpnapročiais kaip po intensyvios EKT, bet užtat jau antrą kartą tokio reikalo patirti nenorėdavo, o ir šiaip jiems stogas taip nuvažiuodavo, kad ir aplinkiniai nutardavo, kad psichai čia, o ne disidentai.


Gydomieji atropininių komų efektai

Atropino komų terapijos principas atrodo besąs labai paprastas: pacientas pririšamas prie lovos diržais, o tada suleidžiamas atropinas, kad pacientą ištiktų koma. Kitaip tariant, kad visiškai užsiblokuotų smegenys. Jei paciento smegenys neužsiblokuoja, tai pacientą ištinka labai intensyvūs kliedesiai su haliucinacijomis, tačiau tai pataisoma, suleidus dar atropino. Tiesa, kartais dėl to dozės didinimo gydymą tenka pratęsti gydomąjame morge, pas gydytoją patoanatomą.

Fiziologiškai čia gi viskas paprasta: atropinas yra cholinolitikas, tai kaip sakant, blokuoja acetilcholino receptorius. Todėl nervinis signalas iš neurono į neuroną nustoja praeiti. Dėl to visi neuronai ima aktyvizuotis, bet dalis nuslopsta visai, o dalis - lieka aktyvizavęsi, tik kad visiškai nei į tvorą, nei į mietą. Taip kad žmogus ima smarkiai kliedėti ir galvoje ima rastis haliucinacijos - žodžiu, prasideda deliriumas.

O kai jau visai tas nervinis signalas nustoja praeiti, tai nervų sistema visiškai užsiblokuoja ir nustoja veikti visai. Tiek nustoja, kad paprasčiausiai išsijungia - tai ir yra koma. Išties tai tuo pačiu turėtų išsijungti ir visi vidaus organai, kurie tik yra nervais valdomi, bet atropinas čia turi vieną pliusą - labiau veikia galvos smegenis, negu periferiją, tai todėl prie tam tikros dozės būna taip, kad žmogaus smegenys gaunasi išjungtos visiškai, o žmogus - vis dar lyg ir gyvas.

Taigi, viršijus atropino dozę tiek, kad prasidėtų deliriumo slopinimas, pacientą ištinka koma. Koma būna stipri, o kartais ir negrįžtama - pastaruoju atveju galima tarti, kad pacientas prarado pavojų visuomenei ir tapo nepavojinga daržove. Kitu gi atveju iš komos pacientą galima grąžinti visokiais preparatais, kurie kažkiek padeda atsipeikėti.

Paskui jau, kai visai atsipeikėja, tai pacientas paprastai gerai pergalvoja, už ką buvo šitaip gydytas ir nusprendžia, kad geriau jau nekartoti netinkamo elgesio.


Pašaliniai reiškiniai ir komplikacijos

Tarp pašalinių ir neigiamų reiškinių, o ir visokių komplikacijų pastebimi tokie:

  • Nesąmoninga paciento urinacija ir defekacija
  • Aštrus psichomotorinis paciento susijaudinimas, galintis pasibaigti paciento galūnių išnarinimais ir lūžiais, jei pacientas pritvirtintas, o jei nepritvirtintas - tai galintis pasibaigti medicininio personalo traumomis
  • Atropininis deliriumas, kliedesiai, haliucinacijos
  • Stipri hipertermija, paciento temperatūra gali pasiekti 38-40 laipsnių ir daugiau, ko pasekmėje - visokios kitos pasekmės, įskaitant ir letalinę baigtį
  • Stiprūs kraujotakos sutrikimai - hipertenzija, tachikardija, aritmija, infarktai, insultai
  • Kvėpavimo sutrikimai, kvėpavimo sustojimas, nepilna plaučių ventiliacija ir t.t., pasibaigianti paciento uždusimu
  • Pykinimas ir vėmimas, pasibaigiantis vėmalų masės įkvėpimu į plaučius ir dėl to kylančia asfiksija su letaline baigtimi
  • Įvairaus sunkumo atminties praradimai, amnezija
  • Pernelyg gili (negrįžtama) koma su paciento negrįžimu iš komos arba numirimu

Dar be šitų būna visokių ten smulkesnių pažeidimų, kaip kad paskui besitęsiančios psichozės, baimės visokios, konjunkttyvitai, sunkūs plaučių pažeidimai (kylantys dėl gleivinių pažeidimų), visokie nosiaryklės pažeidimai ir panašiai.

Būdinga, kad visiškai pedžiūsta visos gleivinės (burnos, akių, žarnyno, bronchų ir ko tik papuola). Dėl to, pvz., jei medikai nepasirūpina ilgai lašinti lašiukų pacientui į akis, tai šios perdžiūsta taip, kad netgi nustoja blizgėti. Regėjimas po tokių pokštų paprastai jau atsistato tik iš dalies, o ir šiaip pacientui labai smarkiai skauda. Toksai nesveikas gleivinių perdžiūvimas gali tęstis keletą dienų po atropininės komos.

Dar būna pastebima, kad daugeliui pacientų paskui išsivysto aštrus postkomatozinis atropininis deliriumas ir haliucinozė, kas gali ilgokai tęstis. Taip pat pacientai neretai taip ir lieka prietrankomis po tokio gydymo.

Kai kuriais atvejais pacientai po tokios terapijos pasakoja, kad patyrė klinikinę mirtį, kas neretai būna ne tai kad netoli tiesos, bet visai išties taip ir būna - ir netgi ne tik dėl to, kad šiaip smegenų veiklos blokavimas iš tikro ir yra praktiškai numirimas, o ir dėl to, kad ir reliai pasitaiko, kad klinikinė mirtis ir pagal kitus požymius ištinka.