Agonija

Agonija - paskutinė, priešmirtinė žmogaus stadija, kurioje, kaip laikoma, gyvybės išgelbėti jau nebeįmanoma. Paprastai iki agonijos būna dar kažkiek kitų blogų būsenų, pvz., koks nors šokas ar kolapsas, ar dar kas nors.

Kartais agonijos stadija išskiriama sąlyginai, nes, pvz., kai pacientas yra reanimacijoje ir jo gyvybinės funkcijos palaikomos, tai agonijos simptomų gali beveik nesimatyti - širdis va sustojo ir viskas.

Kitais atvejais, kai agonija vystosi natūraliai, neretai būna, kad žmonės patiria didelius skausmus, konvulsijas, sąmonės aptemimą ar dar ką nors. Galutinėje stadijoje, kai smegenys miršta, vis dar kurį laiką gali veikti ir būti sudirginta periferinė nervų sistema, tad žmogus, pvz., gali dar išsituštinti ar pasitampyti konvulsijose, nors smegenys ir atsijungę.

Senoviniais laikais gydytojai išskyrė agonijos stadiją dėl to, kad daugeliu atvejų būtent per ją ir pasimatydavo, kad neaišku, kiek gyvas pacientas jau ne šiaip galuojasi, o tikrai miršta. Kaip pvz., iki tol dienas ar savaitęs gulėjęs ramiai, beveik be gyvybės ženklų, pacientas imdavo blaškytis lovoje, rėkti, tampytis ir panašiai. Arba atvirkščiai, nuo skausmų rėkavęs ir dejavęs pacientas imdavo ir aprimdavo, pradėdavo šypsotis ir kažką šnabždėti, o tada numirdavo. Tai iš to labai stipraus būsenos pokyčio ir būdavo pamatoma paciento mirtis.

Šiais laikais agonijos žmonės dažniausiai nepamato, nes tai vyksta kur nors reanimacijoje, o tenai pacientai paprastai būna gerokai nuslopinti kokiais nors vaistais.

Dar žr.

• Agonijos neslėpė Eglė - čia toksai kitoksai agonijos atvejis
• Kalėdinė agonija - dar kažkokia agonija iš tos pat serijos