Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Šratinukas
Šratinukas arba tušinukas - tai toksai rašiklis, kur tirštas tušas ant popieriaus perduodamas per mikroskopinį mažą šratuką. Tai kadangi tame yra ir tušas, ir šratukas, tai ir pavadinimai du - šratinukas arba tušinukas. Abudu pavadinimai yra vienodai teisingi, ir nekreipkite dėmesio į tai, kad kalbainiai neigia vieną arba kitą.
Visgi techniškai turim pasakyti, kad šratinukas - tai tiesiog tokia tušinuko rūšis, kur rašiklyje yra šratukas. Kai kurie tušinukai to rutuliuko neturi, todėl nėra šratinukai.
Šratinuką išrado toksai amerikietis John Loud, dar 1888 metais, užpatentavo spalio 30 dieną. Bet konstrukcija buvo tokia prasta, kad tiesiog teoriškai veikė, o praktiškai ne, nes tai netekėdavo tas tušas, tai jau kai rašant pratekėdavo, tai maža nepasirodydavo ir gaudavosi tiesio dėmės, o ne linijos. O kai naudojamas rašalas nugaruodavo, toks tušinukas uždžiūdavo ir vėlgi nustodavo rašyti.
Tai praėjus 50 metų toksai László Bíró, Londone tuo metu gyvenęs vengras užpatentavo pagerintą konstrukciją - kur vietoje paprasto rašalo buvo naudojamas spaustuvinis tušas, kuris buvo žymiai tirštesnis ir džiūdavo ne dėl to, kad garuoja tirpalas, o dėl to, kad skystos medžiagos susigeria į popierių. Tai šitas tušinukas jau buvo daug sėkmingesnis, bet irgi nelabai paplito - daugiausiai UK ir Argentinoje, į kur anas išradėjas persikėlė. Tai tose šalyse tušinukai iki šiol vadinami "Biro" vardu, o senų laikų lietuviai iš tų šalių dar sakydavo - "birukas" arba "birukai".
Vėliau licencijas iš to László Bíró pirko kelios kompanijos, pvz., Eberhard Faber, bet galų gale technologiją ištobulino ir iki realaus kokybės lygio pakėlė tokia Bic firma, kuri ėmė gaminti tuos tušinukus Ispanijoje. Tai pirmieji Bic tušinukai buvo ir dabar žymūs Bic Cristal, kurie tokie patys kaip tada, gaminami ir iki šiolei. Esminiai jų patobulinimai buvo tiesiog susiję su tobula kokybės vadyba: idealiai parinkti superkokybiški nerūdijantys plienai šratukams, idealiai atidirbta tų šratukų technologija, idealiai parinktas tušas ir visiškai stabilus, jokių nuokrypių neturintis gamybos procesas.
Nors ir kokie bebūtų paprasti tie tušinukai, apie jų sudėtingumą daug ką sako vienas faktas: viską gaminanti Kinija dar visai neseniai importavo tušinukams skirtus šratukus iš Prancūzijos, Vokietijos ir Japonijos, nes pati nesugebėjo jų pagaminti taip, kad jie nestrigtų. Prireikė daugiau kaip 60 metų, kol Kinija savarankiškai įstengė pagaminti šratinuką su nuosavos gamybos rutuliukais.