Šauksmininkas

Šauksmininkas – faktiškai ne linksnis, o pasenęs toksai kreipinys, kurį kalbainiai nori išlaikyti iš visų jėgų, net, kai daugelis kitų kalbų vietoj jo naudoja vardininką ir nesuka sau galvų kaip vieverseliai. Kol kitose, turinčiose šauksmininką kalbose šis netikras linksnis labai toksai paprastas, lietuvių kalboje jis labai sudėtingas, su begalybę visokių galūnių visoms gyvenimo situacijoms. Turbūt dėl to, labiausiai kai eina kalba apie profesijas ir titulus, žmonės jo nenaudoja, pavyzdžiui: „ponas pareigūnas, ...“, vietoje „pone pareigūne, ...“

Dalyje indoeuropietiškų kalbų šauksmininkas išnyko arba smarkiai degradavo. Germanų ir romanų kalbose praktiškai neegzistuoja, nors, pavyzdžiui, norvegų kalboje, būdvardžiuose, šauksmininko forma naudojama, o rumunų kalboje šis linksnis yra naudojamas ir pošioliai. Tačiau anglų ar kokių nors italų kalbose kreipinys reiškiamas kableliu; daugelis šiais laikais, internetuose net kablelių nenaudoja, tai po to ir gaunasi „let's eat grandma“ (suvalgom močiutę) vietoje „ let's eat, grandma“ (eime valgyt, močiute). Įdomiai taip, didžioji dalis slavų kalbų bei visos baltų kalbos išlaikė šauksmininką.