Sharan

Kažkodėl Lietuvoje pasitaikydavo beveik vien tiktai tamsių spalvų šaranai - dažniausiai tamsiai mėlyni, kiek rečiau tamsiai žali, dar rečiau juodi ar raudoni, o kitų spalvų nebūdavo išvis. Tipiškas šaranas turėdavo būtinai kuo smarkiau nutamsintus langus.

VolksWagen Sharan arba liaudiškai tiesiog Šaranas - puiki mašina, sukurta apie 1996 ir tiesiog tobulas minivenas, kai kartu tą patį mašinos modelį ėmė gaminti bendrai susidėję VolksWagen ir Ford kompanijos. Puiki ir tikrai labai vykusi mašina, kuri, deja, be proto patiko kai kuriems ypatingai nužmogėjusiems taksistams, sugadinusiems šios mašinos reputaciją visiškai negrįžtamai ir nepataisomai.

VolksWagen šią mašiną kūrė kartu su Ford kompanija, tad galų gale gavosi trys skirtingi, bet išties tie patys šaranai, vadinami skirtingais vardais:

• VolksWagen Sharan
• Ford Galaxy
• Seat Alhambra

Taigi, liaudyje šaranais vadinami visi trys šie automobiliai, nesvarbu, kad tik vienas iš jų yra originalus VW Sharan, o kiti - tiesiog tos pat konstrukcijos kitų gamintojų minivenai.

Iš visų šių originalūs VW Sharan pasižymėjo matyt geriausia apdaila ir išvaizda, tuo tarpu bene prasčiausiai čia atrodė Ford Galaxy. Kitą vertus, skirtumai nebuvo labai dideli, o matomi būdavo daugiau iš vidaus apdailos.

Kadangi VW Sharan ir Ford Galaxy buvo tikrai vykusios ir patikimos mašinos, tai jas Lietuvoje ypatingai noriai pirkdavo tie, kas darydavo iš tų mašinų savo pragyvenimo biznį - t.y., ūkininkai, smulkūs prekeiviai, ir, žinoma, taksistai. Ir jei pastarųjų tarpe dalis rinkdavosi mažesnes mašinas, tai tam tikras segmentas jų, kurie uždarbiaudavo ne tik iš taksavimo, bet ir iš kitų reikalų, norėdavo erdvios ir talpios mašinos.

Taigi, tokie taksistai, nusipirkę Šaraną, juo ir keleivius vežiodavo, ir kartu mažiau pelningu paros metu (kone kasdien) su visa šeimyna nuvažiuodavo į netolimą Baltarusiją, iš kur legaliai parsiveždavo kelis blokus (vėliau, įvedus didesnius ribojimus - jau kiek mažiau) cigarečių pardavimui, krūvą visokių šmutkių, kažkiek pakuočių įvairių vaistų, dėžę-kitą degtinės ir alaus, ir dar kažkiek benzino.

Parsivežtos šmutkės ir kiti daiktai dalinai būdavo sunaudojami paties taksisto ir jo giminės, o kita dalimi - parduodami įvairiuose turguose, kur prekiaudavo to pat taksisto giminaičiai. Kadangi tai duodavo nemažas pajamas, tai važinėjimai į Baltarusiją būdavo dažni, o kad nereiktų mokėti muitų (yra neapmokestinami kiekiai per žmogų), tai kaskart į Baltarusiją kartu su pačiu taksistu važiuodavo dar kokie 4 keleiviai.

Kadangi toksai važinėjimas reiškė, kad vairuotojas ir keleiviai daug laiko praleidžia nesustodami, tai reiškė ir rūkymą mašinos viduje, ir kartu dar ir valgymą čia pat, ir taip toliau. Mašina ilgainiui persigerdavo visokiais išlaistytais beliašų riebalais bei alaus likučiais, prisigerdavo rūkalų ir prakaito smarve, tad galų gale imdavo tiesiog banaliai dvokti. Rankenos ir sėdynės pasidarydavo lipnios, o išvaizda - juntamai kraupinanti keleivius.

Štai tokie taksistai galų gale ir sukūrė visą blogą šaranų reputaciją. Kai vėliau visokie bepročiai iš Šeimų maršo rengė paradus, kuriuose protestavo prieš visiškai neaišku kaip savo pačių prisifantazuotus kliedesius, paaiškėjo, kad vėlgi daugiau kaip pusė iš jų į Vilnių irgi suvažiavo ne kuo kitu, o tokiais pačiais šaranais.