Pasaka apie šūdų karalaitį

Šūdų paminklas Šūdų karalaičio žygiui atminti

Pasaka apie šūdų karalaitį - viena iš legendinių lietuviškuose Internetuose. Įtariamas autorius - Mazhylis. Kadangi jos dabar neina surasti, tai pateikiame ją žemiau.

Šūdų karalaitis ir šūdų karalaitė

Papasakosiu jums vieną seną istoriją, kurią man 1942 metais, prieš man išeinant į pensiją, papasakojo mano tėvas.

Senai senai vienoje šūdinoje valstybėje augo miškas. O miškas tai atgrasus buvo - šūdinas šūdinas, visas aptekęs mėšlu ir srutomis, per kamienus sunkėsi šūdai, ant pušų vietoje spyglių augo šūdų kekės, ir tąsiai lašnojo žemėn, samanų tame miške nebuvo visai, ten voliojosi vien tik šūdai, tiesiog liulėjo, ir "ant aviečių krūmų uogos nebeaugo, vien tik šūdai ten tarpėdami tarpo" (Šūdinasis V. Kudirka, An Aniversary Edition of Šūdaistic Neo-Modernists, šūdina Alma-Ata, 1587, p. 48178).

Ir per tą mišką, kuris buvo šūdinas šūdinas, bėgo gyvis. Sunku pasakyti, koks ten gyvis gi bėgo, bet jis buvo su didelėmis šūdinomis ausimis, iš kurių upelių upeliais tekėjo gryni šūdai, plerpsėdami jie veržėsi pro to gyvio šūdinas ausis (šūdinų istorikų šūdinoje konferencijoje 1954 metais buvo iškelta šūdina teorija, jog ten bėgo Šūdinasis zuikis (zuikius šūdaris), nors tai ir negalutiniai duomenys, mokslas vis dar laukia tikslesnių šūdinų etnografų duomenų) ir šūdinai smirdėdami kapsėjo ant šūdino miško šūdinų sąmanų. Iš gyvio kūno porų sunkėsi šūdinos srutos, jis praktiškai šūdinai troško savo pačio šūduose.

Ir ką jūs pasakysite?! Per tą šūdo karaliją išdidžiai jojo karalaitis. O jau šūdinas šūdinas , visas susmirdes ir suragėjęs tuose šūduose, šūdai buvo jo užpakalyje, burnoje jis gromuliavo didelį didelį šūdą, ir akys jo buvo šūdo spalvos, ir visas sidabro spavos apsiaustas buvo aplipes šūdais ir vėmalais, besiveržiančiais pro jo šūdiną barzdą ir šūdinus dantis. Jojo jis ant šūdinos kumelaitės, kuri kas kelias šūdinas sekundes drioksteldavo po didžiausią šūdą, tokį, kad net visko matęs šūdinasis gyvis bebėgdamas šalia, netyčia pamatęs šūdinos kumelės šūdiną šūdą, mirė vietoje nuo šūdino savo šūdinos sirdies smūgio.

Taipgi eidami per tą superšūdinai šūdiną mišką, superšūdinasis karalaitis ir jo archišūdina kumelė išjojo į laukymę. O ta laukymė kadaise buvo šūdų irštva, ten kiekvienas šūdinai kvadratinis milimetras buvo supresuotai sutrintai susmulkintai sušūdintai prišūdintas pačių šūdžiausių pasaulyje šūdų, kokių tik galima sugalvoti šūdiniausioje šūdino pasaulio valstybėjė. Smarvė buvo nepakeliama, taigi šūdinasis karalaitis brido per šūdų pievas kas minutę apsivemdamas ir apsišikdamas rinktiniais šūdais, o jo šūdina kumelė jau nebepavilko savo šūdinojo karalaičio, nes ant jos buvo sušikta kokios 7 šūdinos tonos šūdų. \

Pro šalį skrido didžiuliai žvirbliai, didžiuliai todėl, kad visi jie buvo nukibę šūdų gurvuoliais, o virš jų skrido patys didžiausi ereliai ir nenusakomai šiko ant šūdinų žvirblių, su kievienu šūdino erelio šūdu mirdavo po keturiolika šūdinų žvirblių, o krisdami jie užmušdavo didžiules šūdinas kregždutes, kurios jau nebeišgalėjo paskristi, nes buvo prisivalgiusios didžiulių šūdinų mašaliukų, kurie ir pilvuose pas šūdinas kregždutes sugebėjo fantastiškai šikti, leisdami savo decimetrinius šūdus penkių šūdinų milisekundžių intervalu. Kai vienas miręs šūdinas žvirblis įkrito šūdinajam karalaičiui į užpakalį, jis to net nepastebėjo, nes tuo metu jam pasipylė šūdai per burną, apsemdami visą šūdiną pievą ir paskandindami visas šūdinas kregždutes.

Ir taip šūdinasis karalaitis su savo šūdina kumelaite ir šūdinu mirusiu žvirbliu užpakalyje prijojo krištolo kalną iš šūdino Bohemijos stiklo. O jau kalnas buvo šūdiškumo viršūnė, kažkada tai buvo krištolinis žirnis, kurį apšiko kažkas, ir po to šiko šūdinus amžių amžius, kol sušiko štai tokį kalną. Kibo šūdinasis karalaitis į tą šūdiną šūdino krištolo kalną, užsivertęs savo šūdinąją kumelę, kuri jau svėrė apie 10 šūdinų tonų, kibo rankomis, dantimis, kojomis, kibo savo stingstančiais šūdais, lipo jis į tą kalną penkioliką šūdinų metų, kol nusprendė jį apšikti, kad nereikėtu lipti, o šūdina Žemė pati pasiektu šūdinojo kalno šūdiną viršūnę. Pašiko jis penkias minutes, dar pakratė savo šūdiną kumelę, kuri jau sverė apie keturias teratonas, dar miręs šūdinas žvirblis prisidėjo keliomis dvokiančiomis srovelėmis šūdo, ir nebereikėjo lipti į kalną.

Ir užlipus į kalną jų laukė nuostabus vaizdas - aukštus kuorus iškėlus antai šūdo pilis ten stūksojo. Jos šūdini bokšteliai buvo padaryti iš šūdinųjų medžių, o pro šūdinąsias-šaunamasias angas buvo iškišti šūdini brandspoitai, kurie čiurkšlėmis varė sodriausius pasaulyje šūdus į vidų ir į išorę. Visa pilies sargyba jau buvo apsišikusiai numirusi nuo šūdinų organizmų išsekimo pildant šūdinuosius brandspoitus šūdais. Aplink pilį voliojosi jų šūdini Lavonai, pilni šūdinų kirmėlių, kurios šiko jiems į vidų, dėl to jie pūtėsi ir pūtėsi.

Atsistojo karalaitis prie šūdinosios pilies šūdinųjų vartų, numetė savo šūdinąją kumelę, kuri tuo metu svėrė jau 18 teratonų šūdo, nuo peties, susirado savo šūdinose kelnėse savo šūdais aplipusį šūdo kardą, sumojavo ir stuktelėjo i šūdinas šūdinos pilies duris. šūdinosios durys atsilapojo, ir šūdinasis karalaitis išvydo Pačią Šūdiškiausią Šūdų Pasaulyję Šūdo Karalaitę. Ji visa buvo vientisas šūdas, jos plaukai buvo pilni šūdo, iš po akių vokų kriokė srautas šūdo, jai prasižiojus, karalaitis dingo po didžiausia pasaulyje šūdo kalva, kuri pranoko net krištolo kalną. Tarp jos mergiškų krūtų styrojo ilgas ilgas gabalas šūdo, net ne gabalas, o tiesiog šūdų šūdas, ir lingavo į visas puses. Ir sako Šūdų karalaitė Šūdų karalaičiui: "Ko čia stovi ir šiki?" o Karalaitis sako princesei: "Labas, klausyk, gal čia kur pašikti galima?"