Gabrieliaus ragas

Nekaltai atrodantis angeliukas teneapgauna jūsų, nes kai užtriūbuos, tai žemė prasivers

Gabrieliaus ragas - tai specialus muzikos instrumentas, į kurį Arkangelas Gabrielius pūs, kai ateis Pasaulio Pabaiga. Šitas ragas pasižymi tuo, kad jo paviršiaus plotas yra begalinis, todėl garso kryptingumas yra visiškas ir garso slėgis visose vietose gaunasi vienodo lygio. Kaip sako mokslininkai, garso lygis turėtų būti toks, nuo kurio griūtų pastatai ir byrėtų langai, taip kad niekam nekiltų abejonės, jog Pasaulio Pabaiga yra tikra.

Kaip sako legendos, tasai Gabrieliaus ragas - tai toksai trimitas, kad kai juo užtriūbins, tai netgi lavonai iš savo kapų prisikels, nes garsas bus toks, kad nuo žemės virpėjimo visa žemė judės taip, kad numirėliai iškils į paviršių. Ir tada ateis paskutinio teismo diena.

Mokslinis Gabrieliaus rago veikimo paaiškinimas

Mokslininkų teigimu, Gabrieliaus ragas yra primityviai aprašytas globalaus poveikio geologinis (geoakustinis) ginklas, paremtas infragarsinių bangų sklidimu iš daugybinių šaltinių į vieną tašką žemutiniuose geologiniuose sluoksniuose.

Tai reiškia, kad perduodant žemadažnes bangas tokio kūno paviršiumi, jame sukuriamos vibracijos, kurias galima sustiprinti, statant bangas keliančius įtaisus tokiais atstumais, kurie sinchroniškai sutaptų su bangos sklidimu. Pavyzdžiui, jei yra pirmas spinduliavimo taškas A, per 3000 kilometrų nuo jo yra sugriovimo taškas Z, o infragarsinė banga sklinda 300 m/s greičiu, tai paleidus sklisti bangą, tiesėje tarp A ir Z, už 300 kilometrų galima pastatyti antrą įrenginį, kuris suveiks lygiai po 100 sekundžių ir sustiprins bangą. Pastačius daug nedidelės galios įrenginių ir tiksliai apskaičiavus bangos sklidimo greitį, galima bangą sukoncentruoti viename taške.

Žinoma, tokiam bangos generavimui reikia daug ir galingų bangų šaltinių. Pakankamą bangą gali sukelti didelis kiekis cheminių sprogmenų, tačiau jų energijos užtektų tik perduoti bangai iki kelių dešimčių kilometrų. Norint perduoti bangą į taikinį, kuris yra už tūkstančių kilometrų, jau prireiktų šimtų sinchroniškų požeminių atominių sprogimų. Tačiau tokiu atveju poveikis jau būtų garantuotas. Štai pavyzdžiui, sprogdinant kelis šimtus atominių bombų įvairiose vietose po žeme aplink Lietuvą, galima būtų sukelti tokios galios žemės drebėjimą, kad visa valstybė sugriūtų.

Toksai ginklas turi labai didelius privalumus: kadangi akustinė požeminė banga persiduoda tiktai dideliame gylyje (ne mažiau 10 kilometrų), jokių radioaktyvių medžiagų išmetimo nebūna. Kadangi bangos sklinda giliai, tai jos netgi neišeina į žemės paviršių, todėl tokius gilius branduolinius sprogdinimus galima vykdyti netgi tada, kai virš jų yra miestai, gyvenamosios vietovės. Susidariusi smūginė banga sklinda dideliu atstumu, kol nepasiekia geologinio lūžio vietos arba kol nesusiduria su priešinga kryptimi, iš kitos pusės sklindančia banga. Taip susidūrus bangoms, ne tik išsilaisvina jų energija, bet ir prasiveržia energija iš giluminių Žemės mantijos sluoksnių.

Mokslininkai spėja, kad žemės drebijimai Japonijoje buvo tyčia sukelti JAV, kadangi tokiame gylyje vykdomi branduoliniai sprogdinimai negali būti aptikti seismografiniais prietaisais. Taip JAV atsikratė svarbiausio savo pramoninio ir ekonominio konkurento ir vėl tapo vienvalde Žemės lydere, valdančia marionetinę Europos Sąjungą.

Gabrieliaus rago paradoksas

Matematikoje yra labai gerai žinomas Gabrieliaus rago paradoksas, kuris yra nagrinėjamas, kaip trimatė figūra, kuri yra funkcijos 1/x teigiamos dalies sukinys aplink ašį x. Susidariusi išvirkščia hiperbolė yra rago (trimito) pavidalo, kurios tūris yra baigtinis, tačiau paviršius yra begalinis.

Kai matematikai nagrinėja tokį paviršių, tai jiems kyla klausimas: kadangi tūris baigtinis, tai galima į tokią figūrą pripilti baigtinį kiekį dažų, pavyzdžiui, kokį litrą. Tačiau kadangi paviršiaus plotas begalinis, tai tų dažų niekaip neužtektų, norint visą tą paviršių nudažyti.

Tai kaip čia dabar gaunasi, kad paviršių visą tie dažai liečia iš vidaus, o vat nudažyti viso paviršiaus negali?