Autizmas

Autizmas (gr. αὐτός „pats“) yra savybė, kurią galima apibrėžti bet kuriam asmeniui. Populiarioje literatūroje autizmo turėjimas priskiriamas tik specifinei asmenų grupei. Visgi, tai yra netiesa, kadangi autizmą galima vertinti kiekybiškai, pridarius tam tikslui visokių psichologinių testų.

Bendrai tai sako, kad yra trys esminiai autizmo bruožai: negebėjimas pamatyti kokių nors dalykų visumos, negebėjimas įsijausti į ko nors galvą ir negebėjimas planuotis savo reikalų. Visgi tų bruožų yra ir daugiau, o ir neaišku, kuris iš kurio kyla, o ir paprasti žmonės tų autistinių savybių irgi turi, o ir šiaip nėra ribos nuo normalaus žmogaus iki visiško autisto, taip kad čia panašiai gal kaip su kokiu intelektu, tik vat fragmentiškai, apie kažkokią vieną ar kelias to mąstymo savybes.

Autizmui nustatyti yra apibrėžta autizmo skalė, kurios reikšmės vyrauja nuo 0 iki 6. Būtent tai specifinei grupei priklausantys asmenys turi pakankamai aukštą autizmo skalės reikšmę (maždaug daugiau nei 4). Simptomiškai autizmas gali būti apibrėžtas kaip daugybės savybių rinkinys. Tos savybės yra tokios įvairios, kad dažnai vykdomi šių savybių apibendrinimai virsta ištisomis klaidų persunktomis teorijomis.

Tokių savybių pavyzdžiai (bet nebūtinai dažniausiai pasitaikantys, nes autizmas ir be jų būna):

• Pomėgis žiūrėti į veikiančią skalbimo mašiną (specialią jos vietą).
• Domėjimasis traukiniais.
• Baimė žaisti Kerlingą.
• Laimės pojūtis važiuojant automobiliu.
• Baimės pojūtis važiuojant automobiliu.
• Intelektualus požiūris į orų prognozę.
• Originalias idėjas leidžiančių atrasti smegenų funkcijų naudojimas.
• Kitų žmonių judesių kartojimas.
• Kitų žmonių judesių kartojimo funkcijos sumažėjimas.
• Echolalija.
• Apatija važiuojant automobiliu.
• Sugebėjimas išrasti automobilį.

Žinoma, dalį savybių galima apibendrinti, kaip, pavyzdžiui, "Intelektualus požiūris į orų prognozę". Intelektualų požiūrį galima apibrėžti didesnei aibei temų - bulvių kainų svyravimams, skundams dėl sunkių laikų ir netgi Ferma teoremos analizei. Visgi, savybės yra taip nenuspėjamai pasiskirsčiusios, kad bendro modelio sukūrimas yra neįmanomas arba šiuolaikinėmis priemonėmis neįvykdomas. Tai galima aiškinti tuo, kad šiuolaikinė populiarioji statistinė analizė ir viešoji nuomonė yra baisiai prisirišusi prie normaliojo skirstinio.

Autistų savybės, netgi paprasčiausios autizmo skalės reikšmės nėra pasiskirsčiusios pagal normalųjį dėsnį. Didelę dalį neurotipikų (taip vadinami mažą autizmo skalės reikšmę turintys asmenys) galima lengvai sutalpinti ant normaliojo skirstinio kuprų. Nepaisant sunkinančios aplinkybės - neurotipikai nesitenkina paprastu jų sudėliojimu ant kuprų, jie strimgalviškai bando grūstis kuo arčiau normaliojo skirstinio viršūnės. Plačiau apie šį reiškinį galima pasiskaityti straipsnyje apie normalųjį skirstinį.

Autizmo istorija

Kadaise autizmą išrado toksai Eugen Bleuler, kai galvojo kaip čia gaunasi, kad šizofrenija lyg ir neurotinė, bet lyg ir iki tol būna kažkokių asmenybės sutrikimų ar kokių nors kitų keistumų pas žmones. Tai anas ir sugalvojo, kad gali būti kokia nors tokia psichopatija, dėl kurios gali atsirasti šizofrenija. Vėliau iš to buvo išskirta ryškiausia autizmo rūšis - Aspergerio sindromas.

Paskui gi kiti psichiatrai visą autizmo sąvoką gerokai iškraipė, pridėdami prie to autizmo dar ir silpnaprotystę, taip kad galų gale gavosi tiesiog silpnaprotystė ir neliko jokio ten autizmo. Taip maždaug nuo XXa. vidurio visi autistai buvo paversti silpnapročiais, nes taip buvo paprasčiau. Ir visi autistų pomėgiai tvarkai, sutrikęs bendravimas ar keistas elgesys buvo nurašyti į silpnaprotystę. Taip kad kiekvienas autistas būdavo nurašomas ir pašalinamas iš visuomenės.

O dar paskui gavosi, kad paaiškėjo, jog gali ir nebūti silpnaprotystės pas autistus kartais, o dargi ir atvirkščiai - kai kurie gebėjimai gali būti smarkiai didesni, nei įprasta. Tai ir vėl atsirado autizmas - taip nuo kokių 1980 metų prasidėjo neįtikėtinai greitai augantis autizmo šuolis, nes kai tik atsiskyrė autizmas nuo silpnaprotystės, tai ir gavosi kad autistų yra belenkiek daugiau nei atrodė. Kaip to pasekmė, JAV per paskutinį ketvirtį amžiaus autizmo diagnozių skaičius padidėjo keliasdešimt kartų, vien nuo 1996 iki 2008 autizmo diagnozizių skaičius išaugo 10 kartų.

Bendrai čia turim pasakyti, kad šiuo metu visas autizmas klasifikacijos požiūriu yra pavirtęs į kažkokį balaganą. Tarptautinėse klasifikacijose dabar, kaip ir anksčiau, yra minimas silpnaprotystės kriterijus. Tačiau prie to prisidėjo ir kiti kriterijai. O silpnaprotystė pasidarė neprivalomu kriterijumi. O keisto elgesio ir polinkio į nenormalią tvarką įpročiai - jau nelaikomi silpnaprotyste. Tai ir gaunasi, kad autizmas diagnozuojamas už neaišku ką.

Pipedija čia siūlo visgi daktarams apsispręsti: jei jau pagal Eugene Bleuler ir Hans Asperger kriterijus vertinat, tai su silpnaprotyste čia ir nereikia sieti. O jei jau siejat su silpnaprotyste, tai ir nereikia tada išvedžioti kažko apie elgseną kokią nors.

Autizmo atpažinimas

Nepaisant didžiulės autistų savybių įvairovės, juos atpažinti ir atskirti nėra sudėtinga. Ne taip sudėtinga kaip suklasifikuoti. Visgi, nėra ir nebuvo pradėtas kryptingas ir efektyvus autistų atpažinimo tyrimas. Iš pavienių atvejų, kuriuos gali patirti kiekvienas iš mūsų, buvo pastebėta, kad autistus yra pastebimai lengviau atpažinti iš nugaros. Šioje srityje dirbantys specialistai ne kartą pasisakė, kad jiems tereikia pamatyti asmens nugarą, ir jam bus aišku, yra autistas tas asmuo ar ne. Kodėl taip yra? Galima aiškinti įvairiai:

• Patologiškai netaisyklinga autistų laikysena (skoliozė, o gal net kifozė), kuri atsiskleidžia geriausiai iš nugaros.
• Trikdantis autistų žvilgsnis, kuris sutrikdo neurotipikams bet kokias, ne tik atpažinimo, funkcijas - iš nugaros paprastai šio žvilgsnio nesimato.
• Faktas, jog didžioji dalis autistų savybių atsiskleidžia iš nugaros. Visgi, tai yra abejotinas faktas ir, be to, jis generuoja gan nuobodų paaiškinimą.
• Tipiški autistų megztiniai, kurie puikiai matomi ir iš priekio. Bet gal pamačius tą patį megztinį dar ir iš nugaros, abejonių nebekyla.

Dėl pernelyg didelio autistų neapibrėžtumo, kuris didelis net pas neurotipikus (nors ir sunku patikėti), galimų paaiškinimų skaičius gali augti proporcingai nuo jų galvojimo laiko. Aišku viena - autistai atpažįstami labai lengvai, ne tik iš nugaros, bet ir su žiburiu, ir be žiburio, ir kai tamsu, nors į akį durk, ir kai balta varna spalvų neskiria (daltonizmas), ir kai per Grabnyčias jautis ragus nušąla.

Dar kaip pastebima, tai maždaug kas antras psichiatras autizmą diagnozuoja pagal tai, ar vaikas silpnaprotis. Jei silpnaprotis - reiškia kad autistas. O likęs kas antras psichiatras silpnaprotystę diagnozuoja pagal tai ar vaikas autistas. Jei autistas - reiškia, kad silpnaprotis. Trumpai tariant, gaunasi taip, kad dabar pusė silpnapročių išties yra ne silpnapročiai o autistai, o užtat pusė autistų yra ne autistai, o silpnapročiai. O užtat dėl tokio persimaišymo dar paskui atsiranda teorijos kad statistiškai esą autizmas eina kartu su silpnaprotyste, o silpnaprotystė su autizmu.

Autizmo klasifikacija

Dabartinėje psichiatrijoje autizmas yra skirstomas į kelias rūšis, kurios visos nepasižymi jokiais aiškiais simptomais - galgi tik tuo, kad žmonės būna kaip tai keistesni:

• Autistinis sutrikimas arba Kanerio sindromas - čia autizmas gryname pavidale, kur reiškiasi neįprastai stiprūs pomėgiai tvarkai, keisti valgymo įpročiai ir sutrikęs bendravimas su aplinkiniais.
• Atipinis autizmas - kur lyg ir autizmas, bet simptomai yra labai jau nepastebimi, tačiau yra koksai tai protinis atsilikimas. Sumanesni čia susivokia, kad išties tai ne autizmas visai.
• Reto sindromas - kažkodėl būna tik pas mergaites, kai ankstyvame amžiuje jos nustoja šnekėt ir šiaip kažkaip nejudrios pasidaro
• Vaikiškas dezintegracinis sutrikimas, dar vadinamas kaip Helerio sindromas - kai pas visai dar mažus vaikus ima byrėti asmenybė, t.y., reikštis šizofrenija.
• Hiperaktyvumas su silpnaprotyste ir stereotipijomis - visai jau atskiras atvejis, kurio pavadinimas kalba už save, nes to autizmo čia išties gal ir nelabai tėra.
• Aspergerio sindromas - asocialumas pramaišiui su stereotipijomis ir siaurais interesais, tačiau be silpnaprotystės požymių, kas ir yra klasikinis autizmas ryškiausiame pavidale.

Reikia čia dar pridurti, kad bendrai tai nelabai gaunasi pasakyti, kur ta riba tarp autizmo ir psichopatijos ar dar kokių nors sutrikimų.

Žymūs istoriniai autistai

Angliškoje vikipedijoje yra žymesnių autistų sąrašas, suskirstytas į įvairias kategorijas dėl patogumo. Pilną sąrašą galima rasti čia.