Paskenduolė

Štai čia taip ir matome pačią Paskenduolę Verutę, tupinčią prie vandens, kaip kokia varlė, tuoj beniurktelėsianti į pelkės purvyną

Paskenduolė arba Veronika (dar liaudiškai vadinama Verutė) - tokia herojė, kurią Antanas Vienuolis aprašė. Tasai vis aprašinėdavo kažkokias nelaimingas istorijas apie tai, kad atsitiko kažkas nelaimingo - visai kaip kokia nors Žemaitė ar Jonas Biliūnas.

Tai istorija sako, kad Paskenduolė Verutė gyvenusi kažkokiame kaime, kur esą kaip tais nekalto prasidėjimo būdu užsitaisė vaiką, patapo nėščia, o paskui iš nelaimingumo nusiskandino, nes tada buvo dar XIXa., o tais laikais žmonės buvo prietaringi ir tikėdavo, kad tokiu būdu atsikratys kokių nors nelaimių.

Bet kaip sakė VBS agentūra, tai išties buvo kitaip - anojii visai nepatapo nėščia, jos vardas buvo ne Paskenduolė, ir vardas jos buvo ne Veronika, o Donalda Vasiliauskaitė, gyveno ji Kaišiadoryse, o ne jokiame ne kaime, o paskui ėmė ir papuolė po traukiniu, nes buvo girta. Bet kiti šaltiniai čia dar pataiso, kad anoji nušoko nuo Kaišiadorių katedros bokšto stogo viršūnės smaigalio, prieš tai dar padariusi kelis salto, o paskui buvo nuvežta išsiblaivymui, nes mat žinia, kad girti neužsimuša, nepriklausomai nuo to, kokia nelaimė beatsitiktų.

Čia dar turim pasakyti, kad šios absurdiškos legendos apie Veroniką, kuri nušoko nuo Kaišiadorių bažnyčios varpinės stogo kryžiaus smaigalio ir darė kūliavirsčius, dabar moko mokyklose ir mokiniams reikia pagal tą paskui dar pasakoti kažkokius atpasakojimus ir rašinėlius. Ir dar negana to, mokyklose moko visai ne to, o kažkokios tokios versijos, esą ji visai nenušoko ir ne nuo stogo, o į vandenį ir nuskendo, ir taip toliau. Taip kad patys pagalvokite, kas čia dabar per marazmas.

Dar be to, reikia pasakyti, kad paskenduoliai visokie ir paskenduolės labai smagina žvejus, o tiksliau - visokius brakonierius. Nes įsivelia į tinklus ir paskui būna ištraukiami tokie lavonai šleikščiai išpurtę. Matomai būtent tokie lavonai ir pagimdė mitus visokius apie undines.

XIX amžiaus romantiniai iškrypėliai

Antano Vienuolio 1909 metų šedevras "Paskenduolė" turi gilesnę istoriją, nei daugelis galvoja: apie XIX amžiaus galą Europos rašytojų tarpe viską valdė masturbatyvinis noras verkšlenti dėl belenkokių nelaimių, o nesveikas potraukis į lavonus bei graudžius verksmus tapo tiesiog tuometinio gero skonio ekvivalentu.

Štai taip ir Antanas Vienuolis, prisiskaitęs populiarių pasakojimų apie Nepažįstamąją iš Senos, nutarė sukurti vieną iš pasakos apie nelaimingą meilę adaptacijų: siužetas buvo labai populiarus, ale Lietuvoje dar daugeliui nežinomas. Taip kad ėmęs kažkurio iš madingų rašytojų eilinį kūrinėlį, Antanas Vienuolis aną išvertė, pritaikė kontekstus, pagražino ir gavosi graudenantis apsakymas apie vargšę Verutę.

Vienok graudenantis apsakymas tiktai atspindi tą visą psichozę, kur nukvakę to meto moraliniai romantistai myžčiodavo, besivaizduodami nelaimingas meiles visokioms savižudėms.

Kitos Paskenduolės Veronikos sąsajos

Dar turim pasakyti, kad yra ir daugiau visokių panašių personažų, kurie savim primena Paskenduolę:

• Undinės irgi primena, nes gyvena vandenyje
• Delfinai irgi gyvena vandenyje

Čia tik turim pastebėti, kad skirtumas tiktai toks, kad tos undinės ir delfinai visgi gyvena, o paskenduoliai ir paskenduolės pūva.