Sūrstriom

Čia - tikroji Surströmming

Būtent šitaip - su duona, sviestu ir citrina rekomenduojama valgyti Sūrstriomę

Sūr - sūrus, striom - striomas, gaunasi baisi Smirdanti bomba, vadinama Sūrstriomas arba Surstromming, o iš tiesų, tai suomių liaudies patiekalas - pūdyta, užkasta po žeme ledynuose, beveik šimto metų senumo silkė skarbonkėse. Sūrstriomė laikoma delikatesu!

Tai dar angliškai kartais šitas daigtas vadinamas fermentuota žuvimi, o lietuviškai - tai tiesiog supuvusia silke. O tai visi skandinavai turi savus sūrstriomus, ir danai, ir švedai, ir norvegai, ir suomiai (o šie tai dar ir saldainius su tuo sūrstriomu kažkokius daro). Tik vat vadinasi pas visus skirtingai, tai nesupaisysi.

Gaminamas sūrstriomas paprastai: sumeta nesūdytą silkę bačkon ir pastato šilton vieton kokiems metams. Tai išvirsta jinai į tokią košelę dvokią, kur net ašakos supūva ir jų nelieka, bet kas ragavo, tai sako, kad labai skanu. Ir tasai skanumas gal netgi tikras: pūdama, arba kaip politkorekcija gražiai verčia sakyt, fermentuojama žuvis išskiria laisvas amino rūgštis, įskaitant ir e621 bei kitą natūralios kilmės chemiją, dėl katros būna labai skani.

O tai lietuvių tautosakoje irgi nuo sūrstriomo gi tokios frazės atsirado, kaip "striomas" ir "pūti" (teliegą kokią)...

Ypatingos atžymos:

Gerai išfermentuoto sūrstriomo skardinė visada būna gerai išsipūtusi, nes viduje yra slėgis, susidarantis iš puvimo metu išsiskiriančių dujų

• Turbūt nerasime tokios aviakompanijos, kurios taisyklės leistų į lėktuvo saloną kokiu nors pavidalu įsinešti Sūrstriomės. Tokių griežtų priemonių imtasi po to, kai kažkoks dibilas skrydžio metu nutarė paragauti, kas per ten šūdas...
• Rekomenduotina Surströmming'o skarbonkę atidarinėti vandenyje, kad mažiau vanialintų, bet tai irgi nieko gero, nes kaimynai pradės įtarinėti negera jau po kokių 10 min, o dėl vandens puvėsinė žuvis praras dalį skonio.
• O tai švedai kartais juokiasi, kad tai esąs jų cheminis ginklas, mat užsieniečiai jau paties sūrstriomo kvapą užuodę, susiriečia ir pradeda vemti ir trysčiot, taip kad švedų civiliams pakaks išverst vieną kitą skarbonkę miestų gatvėse ir šalis taps nepraeinama...
• Kiti švedai sako, kad visai čia nejuokinga, nes armijos instrukcijose nustatyta, kad įžengiant okupacinei kariuomenei, pirmu reikalu reikia atidarinėt sūrstriomo skardines ir jų turinį pilt miestų gatvėse.

Sūrstriomo valgymas

Kažkada pas suomius išskaityti teko internetuose, kad valgo tradiciškai su karštomis bulvėmis ir sviestu tą sūrstriomą. Tai tradiciškai kai kokia nors šeima ruošiasi tą sūrstriomą valgyti, tai išverda didžiulį katilą bulvių kartu, nes žino, kad visas kaimas bei vienkiemiai aplinkiniai išsyk susirinks svečiuosna, ba iš už kilometrų atsklindantis supuvusios žuvies aromatas tuose kraštuose suprantamas, kaip malonus pakvietimas į vaišes.

Ypač tai daryti suomiai mėgsta vidury žiemos, taip kad nenustebkite, jei slidinėdami negyvenamose vietovėse, užuosite iš kokio nors nekaltai atrodančio namo sklindančią neįtikėtiną smarvę.

Šiaip legendos visokios

Sako, kartą lietuvių kariai savanoriai, išvažiavę praktikuotėn į Švediją, nusipirko sūrstriomo skarbonkę, bet protingai pagalvoję, kad pasakojimai, jog vos ją atidarę, užsieniečiai apsivemia, gali turėt kokio nors pagrindo. Tai nutarė imtis atsargumo priemonių. Tai nusinešė skarbonkę ant kažkokio tilto, kad galėtų įmesti upėn, jei išties taip bus.

Bet taip ir neįmetė: penki žmonės, buvę šalia skarbonkės, susirietė ir ėmė vemti vietoje, net ne upėn. Keli, apdairiai stovėję atokiau, susirietė ir ėmė vemt, vos link jų dvelktelėjo vėjelis, atnešęs riebų supuvusios žuvies aromatą. Tai dar negana to, greit atlėkė policija ir baudom pagrąsino, mat pasirodo, viešose vietose ten sūrstriomą įstatymai draudžia valgyt...