Pragaras

Štai taip išties atrodo Pragaras. Tikra nuotrauka - Hinomo slėnis šalia Jeruzalės

Pragaras, kartais dar vadinamas Gehena - pagal krikščionišką mitologiją esanti vieta, kur literaliai yra deginami tie, kas neįtiko bažnyčiai. Įdomumo čia nemažai: pasirodo gi, kad tie, kas yra nekrikštai, į pragarą nepakliūna, kad ir ką darytų, nes pragaras skirtas išimtinai tiktai krikščionims. Kaip, beje, ir Rojus. Ir netgi Skaistykla, nors su šia visgi yra kebliau: pastaroji visgi turi kažkokią išskirtą zoną, kur niekas nėra kankinamas - ji kaip tik tiems nekrikštams ir skirta.

Pragaras, Gehena ir kitos vietos

Netoli Jeruzalės, sako, buvęs toksai šiukšlynas, vadintas Gehena (tiksliau - "Gehenna" ir "ga ben Hinnom", hebr. גהנום/גהנם, graik. γέεννα), kuriame degindavo šiukšles ir lavonus. Nes paprastai įvairių nusikaltėlių nelaidodavo. Kartais, esą tenai degindavo ir ne visai iki galo nudėtus, o dar ir pusgyvius ar netgi visiškai gyvus žmones. Ten pat ir palaidodavo. Štai nuo tos Gehenos ir atsirado mitas apie Pragarą.

Dar liūdnesnės legendos iš Biblijos pasakoja, kad tame pačiame slėnyje ne tik degindavo nusikaltėlius, bet ir aukodavo vaikus Baalui ir Molochui. Taip, žmonių aukojimas visokiems dievams prieš kelis tūkstančius metų buvo visai paplitusiu reikalu. Ir skirtingai, nei kokie actekai ar majai, kurie žmones aukodami, juos tiesiog paskersdavo, čia, sako, degindavo gyvus. Beje, tą tradiciją vėliau perėmė inkvizicija, kuri irgi kartais krikščionybės vardan darydavo raganų aukojimus ant laužo.

Galime drąsiai spėti, kad ta skerdynių vieta vėliau buvo mitologizuota, o paskui, Senovės Graikijos mitų įtakoje - dar ir sutapatinta su graikų Hadu, kitaip tariant - pomirtiniu pasauliu, ypač visokių pusdievių įkalinimo vieta - Tartaru. Aišku, kad jei graikų pomirtinis pasaulis buvo pakankamai neutrali vieta, tai pragariška Gehena teigiamų bruožų neturėjo.

Ir jau dar vėliau Gehena per krikščionybę visokiais pavidalais ėmė rastis įvairiausiose tautose, įvairiais naujažodžiais. Taip prieš kažkiek ten šimtmečių mitas apie ją atėjo ir į Lietuvą, o tam paskui buvo sukurtas ir žodis "Pragaras".

Beje, šiais laikais Gehena, jau kiek mutavusiu pavadinimu, vis dar egzistuoja - tai vienas iš dviejų slėnių šalia Jeruzalės, užsivadinantis Hinnom arba Hinomo slėniu. Turistų traukos centras - juk visi nori pamatyti, kaip Pragaras atrodo.

Pragaras nekrikštams

Taigi, jei jau tikite pasakomis ir mitais, todėl Pragaro bijote, tai krikščionimi tapti nepatariam, nes kaip žinia, dauguma į Rojų nepapuola, ir netgi į skaistyklą, o keliauja tiesiai Pragaran. O iš Pragaro, kaip žinia, kelio atgal nėra, nes netgi paskutinio teismo dieną, kai visų nuodėmės bus peržiūrimos, amnestija tegali laukti tik tų, kas yra Skaistykloje. Tuo tarpu gi į Pragarą pakliuvę - tenai ir pasiliks.

Dar Dantė, kurį Viduramžių teologai kaip reikiant konsultavo, o paskui juo remdavosi, kaip tiksliausiu visokių ten pomirtinių krikščioniškų gyvenimų aprašytoju, viską labai paprastai išdėstė, dar ir ne kaip nors alegoriškai, kaip šiais laikais bando kai kurie nupezę mokyklų mokytojai aiškinti, o pagal tikslią pačių krikščionybės klestėjimo laikų ideologiją. Rekomenduojame paskaityti.

Aišku, šiais laikais, kai visokie ateistai gerokai pakeitė įvairias paradigmas, o žmoniškiau šnekant, kai žmonės nustojo kliedesiais tikėti, bažnytininkai ir įvairūs kunigai stengiasi Pragaro niekaip neminėti, nes bijo susilaukti visokių patyčų. Vienok, kad dalykas nebūtų užmirštas, Pipedija jaučia pareigą apie tai priminti.

Pragaro Visata nr. 666

Kaip tyčia 666 numeriu Multiversumo kūrėjams pasitaikė Visata, kuri šiuo supratimu irgi turėtų būti tikras Pragaras, nes apie 1930 metus prasidėję įvykiai pralenkė skerdynių mastais bet kokias kitas visatas, kokios buvo tyrinėtos. Tiesa, čia reikia prisiminti, kad ši Visata visgi atsiliko nuo Visatos nr. 1352, kur realiai buvo aptiktas Ktulu, bet kita vertus, Visata nr. 666 prilygo pastarąjai, juoba kad joje buvo sunaikinti ir visi lietuviai. Dėl to ši visata ir buvo pavadinta Pragaro Visata.