Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
Subskraibink Pipediją ant FB: |
Bebrų ekologinė katastrofa
Bebrų ekologinė katastrofa - kadaise tokio Tractor ar kieno ten apkalbėta istorija apie tai, kaip bebrai sukels pasaulinę ekologinę katastrofą. Išplitusi per internetus, ilgainiui paveikė kritinę masę žmonių ir ėmė generuoti antrinius įvykius, kaip kad naujus straipsnius kituose internetuose, o galų gale net ir spaudoje.
Kaip sako gandai, bebrų ekologinės katastrofos apoteoze tapo 2008 metų aplinkos apsaugos ministro pareiškimas apie tai, kad bus imtasi priemonių pažaboti gręsiančiai ekologinei katastrofai. Šitai atsitiko po to, kai šviežiai iškeptą ministrą Artūrą Paulauską kokie tai žurnalistai užsipuolė su klausimais, ką šis ruošiasi daryti. Baigėsi tuo, kad tas pažadėjo, kad imsis kokių tai priemonių.
Grynai pažintiniais tikslais žemiau pateikiame visą tą bebrų ekologinės katastrofos originalą, iš kurio ir išsivystė visa istorija.
Bebrai ir jų gyvenimo būdas
Bebrai (lot. Castor fiber) - tai stambiausi iš Lietuvoje gyvenančių graužikų. Kaip ir žiurkės, bebrai gyvena bendruomenėmis, tačiau, skirtingai nuo pastarųjų, gerai plaukioja, nardo, yra protingesni. Bebrai, kaip ir kiti graužikai, yra visaėdžiai, natūraliomis sąlygomis maitinasi šaknelėmis, žuvimis, smulkesniais graužikais, dvėseliena.
Vidutinis bebras užaugęs sveria iki 20 kilogramų, kai kada - dar daugiau. Bebro žandikauliai tokie tvirti, kad vienu krimstelėjimu jis be problemų perkanda žmogaus šlaunikaulį, ko nesugeba padaryti netgi didelis šuo, pavyzdžiui, rotveileris. Savigynai bebrai naudoja ne tik dantis, bet ir stiprius nagus, kuriais lengvai plėšo net storiausią medžių žievę. Bebrų patinai nuo priešų apsigina dar ir analinių liaukų išskyromis, turinčiomis labai stipru, nemalonų išmatų bei muskuso kvapą.
Kaip ir kiti laukiniai gyvūnai, nykstant miškams ir kertant medžius, bebrai prisitaiko prie žmonių ir ima gyventi miestų pakraščiuose, šiukšlynuose, kanalizacijose.
Dėl lankstaus kūno ir siauros kaukolės bebrai sugeba pralysti pro labai siaurus, vos 15-20 centimetrų skersmens plyšius.
Užtvankas stato iš medžių, žemės ir šakelių. Per vieną naktį suaugęs bebras sugeba nugraužti iki 10 vidutinio storumo (30-40 centimetrų skersmens) medžių, nors dažniausiai bebrai graužia plonesnius (10-20 cm skersmens) medelius. Yra žinomi atvejai, kai bebrai nugrauždavo ne tik medžius, bet net ir gelžbetoninius telefono ar elektros stulpus. Apie panašų atvejį galėtų papasakoti ir Lietuvos, Pagėgių kaimo gyventojai, kur bebrai gelžbetoninius elektros stulpus yra nugraužę net tris kartus. Manoma, kad bebrus, kaip ir kitus graužikus, erzina elektros srovės sukeliamos žemo dažnio (50 Hz) vibracijos. Suerzinti tokių vibracijų, įvairūs graužikai (žiurkės, pelės, bebrai ir kiti) graužia laidus, kabelius, stulpus, nekreipdami dėmesio į sužalojimus, kuriuos patiria.
Mokslininkai nustatė, kad persikėlus į miestus, bebrų elgesys gerokai pasikeičia, jie tampa agresyvesni, savo būdu panašūs į peraugusias žiurkes, tačiau senieji graužimo ir užtvankų statymo instinktai išlieka.
Miestuose bebrai apgyvendina šiukšlynus ir kanalizacijas, kur maitinasi atliekomis, kartais, esant progai, medžioja žiurkes, kates, šunis.
Didžiausią problemą šiuo atveju sukelia įgimti bebrų graužimo ir užtvankų statymo instinktai, dėl kurių bebrai nugraužia kabelius, įskaitant ir plienu šarvuotus, neįveikiamus žiurkėms, bei stato užtvankas kanalizacijos kolektoriuose, metro tuneliuose bei kituose požeminiuose statiniuose.
Pavojingos ekologinės tendencijos
Maždaug 1980-aisiais metais Maskvoje, šiek tiek vėliau - ir Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ėmė sklisti gandai apie metro požemiuose ir kanalizacijose gyvenančias žiurkes mutantes, išaugančias sulig nedideliu šunimi. Pasitaikydavo atvejų, kai tokios žiurkės užpuldavo ir suėsdavo šunis ir kates, kartais - sužalodavo ir žmones. Po penkerių metų kelios tokios "žiurkės" užpuolė du metro požemį tikrinusius milicininkus, vieną iš kurių apysunkiai sužalojo. Milicininkams panaudojus ginklus, 3 "žiurkės" buvo nušautos, po tyrimo paaiškėjo, kad tai paprasčiausi bebrai. Vėliau, 1989-aisiais, Maskvoje įvyko tikra tragedija: būrys bebrų užpuolė ir negyvai užgraužė 5 metro nakvojusius benamius. Po šio įvykio Maskvos valdžia ėmė rimtai kovoti prieš požemių graužikus, tačiau buvo jau per vėlu - bebrai neišnaikinamai išplito. Dabartiniais duomenimis, bebrai yra kalti dėl 90% Maskvos požemiuose įvykstančių sužalojimų, kuriais paprastai apkaltinamos žiurkės. Per metus Maskvos metro bebrai padaro nuostolių už 170 milijonų dolerių, dažniausios bebrų sukeliamos problemos - nugraužti elektros ir komunikacijų kabeliai, trumpieji sujungimai, užtvaros bei užtvankos požemiuose, kanalizacijos nutekėjimo sutrikimai. Pagal paskaičiavimus, bebrai kalti dėl 20% Maskvos metro įvykstančių traukinių prastovų.
Pačias didžiausias nelaimes dėl bebrų patyrė Pekino (Kinija) gyventojai: 1983-iaisiais kanalizacijoje užsiveisę bebrai pastatė užtvanką Chian Lei Kvenbino rajono centriniame kolektoriuje, dėl ko kanalizacija dviems mėnesiams sutriko ištisame, 100 tūkstančių gyventojų turinčiame miesto rajone. Dėl kanalizacijos sutrikimų mieste kilo choleros epidemija, 40 tūkstančių žmonių užsikrėtė, 7 tūkstančiai iš jų mirė. Dėl užlietų požeminių komunikacijų bebrai išlindo į žemės paviršių, kur ėmė ieškotis sau slėptuvių bei maisto. Buvo užfiksuota nemažai atvejų, kai išalkę bebrai užpuolė net žmones. Baisiausias įvykis epidemijos metu kilo, kai bebrų būrys užpuolė sergančią Li Dzianjang šeimą, sunkiai sužeide šeimos galvą, negyvai užpjovė nėščią jo žmoną ir 7 vaikus.
Gal ne tokia didelė, bet irgi kraupi istorija nutiko Lenkijos Lodzės mieste, kur kanalizacijoje gyvenantys bebrai 1996-aisiais užpuolė du kanalizaciją tvarkiusius santechnikus ir juos negyvai užgraužė.
1993-iaisiais Čekijos laikraščiai paskelbė sensacingą naujieną: Vltavos upėje pasirodė Karelo Čapeko salamandros, kurios naktimis užpuola žmones. Atsirado net keletas nukentėjusių girtuoklių, kurie tai patvirtino. Sensacija greitai nutilo, kai paaiškėjo, kad tai tiesiog bebrai. Deja, istorija tuo nesibaigė: vos po kelių mėnesių bebrai užpuolė ir negyvai užgraužė 7-erių metų mergaitę Soniją Jeplavek.
Lietuvoje tokių baisių atvejų irgi yra buvę:
- 1973-iaisiais bebrai Macejiškių kaime užpuolė upėje besimaudžiusią 9-erių metų mergaitę ir ją paskandino. Išardžius bebrų irštvą buvo surasti smarkiai apgraužti mergaitės palaikai.
- 1984-aisiais bebrai užpuolė du Liauksminių kaimo žmones, girtavusius paupyje. Vienam iš jų apgraužė abi kojas, kitam - ranką.
- 1987-aisiais bebrai užpuolė Leipalingio rajone dirbusius melioratorius, vienam iš jų teko amputuoti apgraužtą pėdą.
- 1988-aisiais bebrai užpuolė Dvarčionių gyvenvietės vaikus, besimaudžiusius upėje. Vienas iš vaikų dėl sužeistos kojos nuskendo, kitas liko be pirštų.
Baisiausias Lietuvoje bebrų užpuolimas įvyko Kaune, Lapių rajoniniame šiukšlyne 1997-aisiais, kur bebrai negyvai užpjovė du benamius, o dar vieną sunkiai sužalojo.
Atvejų, kai bebrai užpuola žmones, vis daugėja, nes bebrus nuo medžioklės gina įstatymas. Bebrų apsauga dar labiau sustiprinta, Lietuvai istojus i ES. Šiuo metu bebrai dauginasi nekontroliuojamai ir, ekologų paskaičiavimais, jau po 2-3 metų pasieks kritinę populiacijos ribą, po kurios ims masiškai keltis į miestų kanalizacijas, šiukšlynus, parkus. Dėl greito, graužikams būdingo prisitaikymo prie aplinkos, jau po 5-erių metų padėtis gali tapti nekontroliuojama, ir bebrų išgyvendinti bus neįmanoma.