Didysis traukulinis priepuolis

Didysis traukulinis priepolis (grand mal) - čia tokie traukuliai, kurie būna sergant epilepsija. Skirtingai nei mažasis traukulinis priepolis, lengvai aplinkinių pastebimi ir nelabai nuslepiami, nes kai prasideda, tai būna gana pavojingai.

Pastebėtina, kad maždaug trečdaliui pacientų prieš didįjį priepolį būna ir sąmonės aura.

Eiga daugmaž ta pati, yra trys tokios didžiojo epilepsijos priepuolio fazės, kurios nuosekliai eina viena po kitos:

• Toninėje fazėje pacientas nugriūna ant žemės, dažniausiai atbulas, nors dažnai ir pirmyn ar išvis ant šono, bet jau kai krenta tai kaip pakirstas. O tada ima virpėti ir tampytis, sukandęs kietai dantis. Dar būdinga, kad pacientas paskleidžia tokį savotišką garsą griūdamas - ne tai rikteli, ne tai kaip tai kažką, nes krūtinės raumenis irgi sutraukia, tai oras iš plaučių išpučiamas, praeina per balso stygas ir gaunasi garsas, bet visai ne toks, kaip paprastai kad būtų. Nugriuvęs pacientas nenustoja tampytis - jo galva atsilošia atgal, rankos susilenkia, kumščiai susigniaužia, rankos kojos irgi susilenkia, žodžiu, raumenys įsitempę mirtinai. Kartais dėl tokio įsitempimo pacientai susilaužo kokį nors kaulą ar liežuvį įsikanda ar išvis nusikanda. Taip pat dėl to įsitempimo sustoja kvėpavimas, o kartais netgi trumpam stabteli ir širdis, tad ligonis pabala ir netgi pamėlsta. Visa tai trunka nuo kelių sekundžių iki kokios pusės minutės.
• Kloninėje fazėje pacientas pradeda tampytis, pradžioje taip tamposi rankų pirštai ir akių vokai, o paskui jau ir bendrai rankos, kojos, galva ir išvis visas pacientas. Galva sukiojasi į šonus, akys vartosi, liežuvis vis iškišamas, apatinis žandikaulis kažką kramtyti bando, veido išraiškos kaitaliojasi, nes ir veidą tos konvulsijos apima. Štai šitoje fazėje būna, kad ir išsišlapina ir nusituština pacientas. Dar kartais būna, kad iš burnos šioje fazėje ir putos ima dribti, kartais rausvos - jei liežuvis nusikąstas. Maždaug po 1-3 minučių viskas ima rimti, judesiai susilpnėja, kvėpavimas atsistato ir taip toliau.
• Sąmonės aptemimo fazė trunka skirtingai ir būna įvairaus stiprumo. Dažniausiai pacientas atsiduria trumpalaikėje komoje, kuri po minutės-kitos pasibaigia, pereina į apdujimą ir kokią nors obnubiliaciją, o tada jau visai viskas baigiasi - sąmonė prašviesėja ir ligonis gali ir kažkuo užsiimti, ir, jei kas jam leis, tai ir pamiegoti, nes paprastai pamiegoti labai nori, nes nuovargis dažniausiai būna gilus. Nors būna ir kitaip - lyg ir atsipeikėja pacientas, o čia ir prasideda epileptinis sužadinimas, galintis net ir kelias dienas užtrukti. O jau visai viskam pasibaigus, nuotaika pas pacientus irgi įvairi būna - nuo lengvos euforijos iki disforijos, nors dažniausiai su šiokia tokia astenija.

Būna, tiesa, ir sunkesnių atvejų - kai priepuoliai pareina vienas po kito, o naujas priepuolis prasideda, dar normaliai nepasibaigus senąjam. Tai šitai jau vadinasi ne didysis priepuolis, o epileptinis statusas. Tai tada jau be greitosios pagalbos apsieti nepavyks, nes jei negydoma, tai gan greitai baigiasi letaline baigtimi.