Eilėraščiai

Eilėraštis - taigi kalbos forma, kai ne tiesiai, bet rimuotai, kai koks mokinys ant scenos, pasikėlęs aukštą knygą, beria tekstą, lyg žirniukus, apie savo kankaliukus, kur patraukti, kur pasmaukti, o tada jau nesakysim, o geriau kitaip pratęsim, kad mergaitės nesuprastų, ką norėtų, tfu tu, jau čia ir mums šriubikai atsisuko, kad taip nusišnekam.

Eilėraščius kuria išimtinai sentimentalūs bei nykūs grafomanai, apsirgę sunkiausia šios ligos forma. Štai jei dar paprasta grafomanija kaip nors pagydoma, taikant elementarią urinoterapiją, tai jau eilėsaka - kraštutinioji forma, kur be ECT joks daktaras neišsivers.

Eilėraščiai liaudies kūryboje

Tai čia truputį eilių parankiojom jums, idantinai jūs galėtumėt paskaityti trumpojo eiliavimo perlų, nušlifuotų šimtametės liaudies patirties. Taigi dar pastebėkim, kad lietuvių liaudies kūrybai būdinga japoniškojo trieilio struktūra, su dviem nesusijusiais pirmais ir apjungenčiu trečiuoju prasminiu elementu. Štai pavyzdžiui:

Jeigu myli nors truputį

Tai iškišk per langą

Krūtį

Arba vat dar čia geriau:

Mėlynas žvirblelis nutūpė ant laido

Elektra kai dėjo

Net galva apsvaigo

Kita vertus, liaudies kūryboje yra neretai taikoma ir modernesnė, iš Vakarų atėjusi ketureilio forma. Pavyzdžiui taip:

Maža mergaitė miną pamatė,

Kai ant jos koją netyčia pastatė...

Niekad nepamiršiu mėlynų akių,

Kurios žiūrėjo nuo medžių šakų

Arba:

Berniukas rado popierių lauke,

Ir nubėgo į tualetą staiga.

Greit pasigirdo jo klaikūs riksmai -

Švitrinis popierius buvo tenai

Dar žr.

• Eilėraštis Pipedijos autoriui
• Maironis
• Haiku