Duona

Duona --- tai toks Lietuvoje placiai vartojamas nelietuviskas maisto produktas, gaminamas is miltu, vandens ir mieliu. Pirmieji rasytiniai saltiniai apie duona yra is Karaliaus Saliamono dvaro, pamineti jo zmonu dienorasciuose. Kai jau tokia patvirkusi duonos kilme, nenuostabu, kad ja ypatingai propaguoja zydu-masonu lozes, o Londone gi - ypac Andrius Uzkalnis.

Duona Lietuvos valstybingumo istorijoje

Brandziaisiais ir velyvaisiais viduramziais duona Lietuvoje nebuvo vartojama. Elniena, kiauliena ir saltiena budavo paduodami stalan su keptomis bulvėmis bei virtomis darzovemis, daugiausia morkomis, burokeliais ir spinatais. Velyvaisiais viduramziais protestantu dvaruose gi net su ryziais. Italu pasiuntiniu laiskuose is Kestucio dvaro Trakuose yra pabrezta, kad per priemima buvo visko, tik nebuvo duonos.

Duona i Lietuva eme skverbtis su Lietuvos krikstu, kuris, kaip zinoma, buvo integrali globalaus zydu-masonu samokslo dalis. Ankstyveji vyskupai net itrauke duona i Katalikiskas maldas ("kasdienines musu duonos duok mums siandien") vildamiesi, kad virtas darzoves su elniena valgantys lietuviai sutriks ir puls klausineti kas tai per daigtas, ir puls kepti duona nacionaliniu mastu.

Katalikiskos zabangos buvo pasmerktos zlugti. Ankstyvasis Lietuvos krikstas buvo niekinis ir galutinai buvo itvirtintas tik Jezuitu 17 a. (Zr Dr Irenos Vaisvilates studija Liber Chamorum ir Baroko pletra Lietuvoje). Iki Tridento suvaziavimo Lietuvoje duona buvo beveik nezinoma, nors jos uz nemazus pinigus buvo galima nusipirkti zydu smuklese is po prekystalio; tik aisku mazai kas pirko.

Duona tapo daugmaz priimta Lietuvoje ir iprastiniu maistu tik per kontrreformacijos suklestejima, ir netgi Vilniaus Universiteto rektoriaus Sarbievijaus-Sarbievskio paneigirikose yra nemazai uzsleptu aliuziju i duonos svarba, kuriu cia Pipedijos skaitytojams nepateikiame tik del iskirtinio lotynu kalbos sunkumo.

Visiskas duonos paplitimas Lietuvoje isivyravo tik po Treciojo Rzeczpospolitos padalinimo kai lietuviu zemes pateko Rusijos Imperijos globon. Pirmoji didele duonos kepykla buvo pastatyta Vilniuje gubernatoriaus Muravjovo zmonos Tamaros lesomis.

Modernieji laikai

Po Lietuvos nepriklausomybes atkurimo 1993 metais, duona tapo visuotinai populiariu maisto produktu. Daugumoje parduotuviu, net paciose sudiniausiose, paprastai buna bent desimt duonos rusiu.

Duona ir nacionalinis saugumas

Lietuvoje yra grieztai sutvarkyta, kad duona niekada nevalgoma su antru patiekalu, ypac jei jis su bulvėmis. Sita paprasta tiesa daznai pramargalindavo rusu spionai tai buvo net Lietuvos Saugumo Departamente sukurta tokia metodika rusu spionams gaudyti.

Metodo esme buvo tokia. Ivilioji itariama rusu spiona i lietuviska restorana ir uzsakai jam kotletu su bulvėmis, ir salia padedi paraikytos duonos. Jei valgydamas bulves pasiims ir duonos, reiskia nelietuvis o tai aisku kad ir rusu spionas. Tai iskart razoblachilsya.

Primityvesne ir istoriskai ankstesne testo forma buvo ivilioti subjekta i lietuviska restorana ir jam uzsakyti cepelinu ar saltibarsciu ir ziureti ka jis darys. Jei prie ju paprasytu duonos tai irgi nelietuvis rusu snipas ir tada iskart razoblachilintusi. Bet rusu spionai ne tokie durni ir sita dauguma zino, paskutini pagavo su saltibarsciu testu tik 1994 metais Kaune, toki pulkininka Jevstignejeva lietuviskai-skambanciu slapyvardziu Volunge.

Kiti duonos naudojimai

Duona dar naudojama duonos girai gaminti. Gerimas siaip yra visiskai nelietuviskas ir rusu inspiruotas, ne veltui Saltojo karo laikais ant giros etikeciu budavo pavaizduota meska, ir tokiu etikeciu gamyba buvo visaip Kremliaus skatinama.

Saltojo Karo laikais duonos gira Lietuvoje buvo parduodama dviem formatais (i) limonado buteliuose su ta nelemtaja etikete su meska, ir (ii) is elegantisku geltoniu statiniu Lietuvos miestuose (Vilniuje, Jurbarke, Siauliuose), dazniausia didelese sankryzose.

Po Lietuvos nepriklausomybes atkurimo 1993 metais gira dazniausia parduodama nebrangiuose 2 litru plastmasiniuose buteliuose.

Duona ir nacionalsocializmas

Treciojo Reicho laikais Vokietijoje buvo ypatingai propaguojama tamsi beveik juoda duona, daznai su truputi nemaltu saulegrazu priedu, buvo laikoma, kad tas nepaprastai gera sveikatai. Dabar Vokietijoje tokie ekscesai aisku uzdrausti bet tokios dar galima nusipirkti Kanadoje o ypac Montrealyje, kas zino vietas.

Duona ir radikalusis Sionizmas

2009 m. gruodzio 24 d. Tel-Avive buvo surengta pigi viesa akcija, UR ministras Avigdoras Liebermanas kepe viesai krosnyje duona "rysiams su Lietuva" konsoliduoti. Tas pigus triukas buvo koktus kiekvienam inteligentiskam zmogui; o taip pat Pipedija turi nuotrauku su Andrium Uzkalniu kai tas pataikuniskai kikendamas pila i Liebermano katila lietuvisku mieliu is dubenelio nudazyto Lietuvos veliavos spalvomis, svarbiausia, dar ankstyvoje rugimo stadijoje.

Duona ir nacionalines apykantos kurstymas

Tai siaip rusu kulturos itakotose salyse duona nieko nenustebinsi, bet Rusijoje ultra-kairiuosiuose sluoksniuose i ja ziurima kiek kreivai daugiausia del zydu-masonu saitu; jos reiksme ir svarba kiek imanoma menkinama ir propaguojama pan-Slavistine kolobok koncepcija, tai kazkas panasaus i duona ar bulka bet visiskai apvalus kepalas todel nekliudomas rieda po Rusija keldamas visokia sumaisti.

Citata: "Vot kuda kolobok prikatilsya!"

Ultra-kairiuju Rusijos ksenofobiniu organizaciju Chernyi Peredel ir Chernyi Noyabrj megstamas posakis

Giliai uzsleptu koloboko apologezes elementu yra net Tom Waits kurinyje The Russian Dance http://www.youtube.com/watch?v=ypH_fNDdKio&feature=related

Duona ir valstieciu iprociai

Lietuvos provincijose ypatingai vertinama duona kepta and ajeru, tam tikru meldu kur auga dregnose vietose. Yra dokumentines medziagos, kad lietuviai ypac vertina kai ajeru stiebeliai prilimpa prie duonos is apacios ir truputi apskrunda.

Tas yra uzfiksuota 19 a antros puses Indoeuropietiskos kilmes liaudies dainoje is Siauliu apylinku:

Ridikeli, ridiko -

Kas berneliui pritiko?

As kai pasaunu ajeru duonos i peciuko,

Tokia nirvana apima - Oh!

(Daumantas Petravicius. Siuolaikines Lietuviu liaudies dainos, Sankt-Peterburgas, 1886, II tomas, p.982)