Užkalnio provokaciniai pasisakymai

Štai kokias mintis Andrius Užkalnis išguldė pagal Karolio Jachimavičiaus užsakymą Urobore. Tik išėjo taip kad Užkalnis susiviliojo keliomis dešimtimis šekelių, o jechidnas Jachimavičius jį išstatė pajuokai ir visokie pseudointelektualai iš jo stebalinosi tenai, ir liko jis gaidžio vietoje.

Uroboro muchomorai

1. Sakau NE banalybėms. Jos gimsta iš tingaus proto. Banalybės prasideda nuo liaudies patarlių ir “liaudies išminties” – pavyzdžiui, “žemiau žemės nenukrisi”. Liaudis neturi išminties, tik aritmetinį tamsumos vidurkį. George Carlin pasakė: “Įsivaizduok, koks durnas yra vidutinis žmogus. O pusė visų žmonių už jį dar durnesni”.

2. NEnaudok kalbos negalvodamas ir nesakyk tokių dalykų, kaip “faktai nepasitvirtino”. Jei jie nepasitvirtino, tai jie ne faktai, o įtarimai, spėjimai arba teiginiai. Jei šimtas avinų prieš tave pasakė nesąmonę, ji nepasidaro mažesne nesąmone.

3. NEmėgstų tų, kurie galvoja, kad nepirkdami didelių tinklų parduotuvėse, daro kažkam gerą darbą. Geras darbas yra padėti kam nors užnešti sunkius krepšius į ketvirtą aukštą, nupirkti alkanam valgyti arba mamai padėti sukasti daržą. Kai prisijungi prie savim patenkintų teisuolių vajaus ir dar užsidedi maikę, niekam gero nedarai.

4. NEužjaučiu “viešojo intereso” ir “viešųjų erdvių”. Visi geri dalykai atsiranda iš privačios iniciatyvos, privataus intereso ir asmeninių pastangų, o ne iš komitetų. Iš minios gimsta linčo teismas, talentų šou dalyviai ir Kaziuko mugė. Jei neliks nė vieno iš jų, mažai kas nukentės. Liaudies skonio ir sąmojo vėliavnešys yra Juozas Erlickas. Jis mažiau juokingas, nei “Dviračio šou” arba Kazlas – o kad galėtum ką nors sukurti lėkštesnio, nei šie veikėjai, tikrai reikia būti vėliavnešiu.

5. NEpasiilgstu lietuviškos duonutės. Galiu ją valgyti ir valgau, bet man nuo jos nepradeda groti širdies stygos. Juokiuosi, kai lietuviai Anglijoje varo ant vietos tradicijų ir visas vadina nesamonėm, bet patys krapšto paskutines monetas patriotiniam lietuviškam alui, kurio be etiketės neatskirtų nuo vokiško, švediško ar rusiško.

6. Su lietuvių kalbos tvarkytojais į vieną troleibusą ar lėktuvą NEsėsčiau, nes kada nors trenks Dievo pirštas, sugriaudės griaustinis ir juos nubaus; ir aš su jais tada nenoriu būti vienoje transporto priemonėje. Dangstydamiesi apsauga ir rūpesčiu, jie melioruoja ir sterlizuoja kalbą, jie nori, kad visi kalbėtų taip, kaip jie sugalvojo; jie nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, ir todėl bijo anglų kalbos. Jie meluoja, kad jų dėka kalba yra saugoma. Iš tikrųjų kalba keitėsi, keičiasi ir keisis – ar su jais, ar be jų. Jie šarlatanai. Kalba yra mano, o ne jų.

7. NEklausau bauginimų apie klimato atšilimą, nes jis nuo žmogaus nepriklauso. Jei bus šilčiau, prisitaikysim. Jei bus vėsiau, užsisegiosim ir užsirišim šalikus. Žmonės prie visko prisitaikydavo. Klimatas šildavo ir šaldavo, kai dar nebuvo žmogaus.

8. NEpakenčiu neorganizuotų žmonių, jei jie priešais mane eilėje. Kai lauki prie bankomato, pasiruošk kortelę. Nepradėk knistis kišenėse prie jo priėjęs, kai visi laukia už nugaros. Kol lauki savo eilės prie kasos, irgi pasiruošk pinigus. Lietuvoje žmonės organizuotesni, nei Anglijoje.

9. Gatvėje susitikęs, NEsakyk “kokie žmonės!” – tas posakis nieko nereiškia. Jei žmogus tau pažįstamas, sakyk “labas”. Taip pat nesakyk “kur čia dabar vaikštai”. Jei nežinai, nuo ko pradėti pokalbį, tu tikriausiai apskritai neturi apie ką kalbėti. Eik nusipirk kokį pigų laikraštį, ten paskutiniame puslapyje spausdina senus anekdotus tokiems, kaip tu.

10. Nors vieną vasarą NEaiškink man, kad “Nida – neapsimoka”. Kiekvienais metais atsiranda dešimt žmonių, kurie geriau už mane žino, kur man reikia važiuoti prie jūros. Aš į Nidą važiavau ir važiuosiu. Šiemet net Naujiems metams važiuosiu ten, kad maža nepasirodytų.

• ...ir Minedu būt pavadintam ne problema, tik pirkit knygą ir skaitykit periodiką, o jau vadinkit nors Zvonke.

• kuo daugiau skaitančių, tuo daugiau pykstančių