Lietuvio genas

Jo ieškodami mokslininkai ne vienerius metus laužo galvas, pasitelkiant naujausius genetinių, geologinių bei archeologinių tyrimų duomenis. Keliamos naujos hipotezės apie tautos kilmės, būdo bruožų, būdingų ligų ir genetikos ryšį, siekiant įžvelgt tautos formavimosi procesą.

DNR tyrimai atskleidžia tūkstančius metų trukusią lietuvių protėvių kelionę per erdvę ir laiką, lėmusią tautos identitetą. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, jau įmanoma rekonstruoti tautų formavimosi procesus, įvertinti jų genetinius skirtumus ir netgi prognozuoti kai kurių ligų riziką.

Visiems viskas aišku, pradedant paskutiniuoju ledynmečiu. Tačiau, istorinių duomenų neturime apie mūsų protėvių kelius ledynams tirpstant. Genetikos, geologijos, antropologijos mokslų sričių kompetencija silpna, tad belieka pasitikėti įžvalgomis. Viena teorijų tvirtina, kad pirmieji gyventojai mūsų platumose atsirado, kai tirpstant ledynams, paskui želmenis rupšnojančius elnius atklydo pirmieji medžiotojai. Atlaikyti ilgą ir varginančią kelionę iš Afrikos, per Aziją jie galėjo padėti tik moterys, nes guminė moteris ir Zabludovskio pompa dar buvo neišrastos. Bet, ar norės figų ir migdolų prisiskanavusios lepios būtybės, palikti šiltus Turkijos, Egipto vandenis ir dumti į Šiaurę? Ne! Tuomet mūsų giliai išmintingi protėviai sumanė moteris repatrijuoti priverstinai, nevengdami brutalios teleportacijos. Juodosios jūros šiauriniame krante buvo įrengta laikinoji stovykla. Anot metraštininko, 100 dienų vyrai kiro medžius ir padirbo tvirtus gardus, suvarė į juos visas šviesiaplaukes, o juodaplaukes pakinkė, kaip kokius jaučius vežimų tempti. Viskas ėjos kaip svietu patepta, tik va, dabartinės vakarų Ukrainos teritorijoje, nutiko nelaimė. Baltosios nugraužė gardų vartų virbus ir naktį, slepiamos rūko, paspruko. Taip mes visam laikui netekome drąsaus genofondo pagrindo. Turime tik tai kas liko, o viso pasaulio viengungiai varvina seilę, spoksodami į ukrainietes pažinčių svetainėse internetuose.