Perkrikštai

Kaip kurie perkrikštai labai mėgsta didžiuotis savo krikščioniškumu ir visaip jį demonstruoja. Juolab, kad apsimovus glaudes jų buvusio žydiškumo nebesimato... Nors aišku, kaip kuriems veikėjams gal ir labai maga pažiūrinėti svetimus organus bei susieti šiuos su dvasingumu

Perkrikštai - žydai, persikrikštiję į krikščionis, šiuo metu praktiškai išnykusi sąvoka, buvusi populiaria iki pat XXa. pradžios imtinai.

Savo laiku persikrikštijimo praktika buvo plačiai paplitusi, mat daugelio žydų išsilavinimas buvo ganėtinai menkas, neleidžiantis pakankamai giliai įvertinti judaizmo unikalumo ar esminių skirtumų nuo krikščionybės, tuo tarpu kai didesnė dalis tikėjimo tiesų ir krikščionybėje, ir judaizme sutampa, tai perėjimas iš judaizmo į krikščionybę buvo dažnas. Kadangi krikščionybė Lietuvos teritorijoje dominavo, daugelis privilegijų ir teisių būdavo suteikiamos išimtinai tik krikščionims, dar labiau ši praktika sustiprėjo po to, kai Žečpospolita buvo galutinai suskaidyta ir Lietuva atiteko Rusijai.

Nors ir rečiau, būdavo ir priešingų atvejų, kai žydais užsivadindavo lietuviai - dažniausiai vengdami prievartinio ėmimo į karinę tarnybą, kurios trukmė cariniais laikais buvo 25 metai. Žydai dėl tikėjimo specifikos, draudžiančios kariauti bei caro valdžios nepasitikėjimo, į kariuomenę nebūdavo imami. Neretas atvejis būdavo, kai dėl atsivertimo į judaizmą krikščionis lietuvis vesdavo žydaitę, dėl tokiu būdu užmezgamų ryšių tarp prekeivių ir ūkininkų šitai buvo populiari praktika, padedanti pusiau legaliai įsigyti ūkius ir žemę per lietuvio - buvusio krikščionio gimines. Vėliau daugelis taip sudarytų šeimų vėl persikrikštydavo.

Dažniausiai apsikrikštijimas būdavo susijęs su žydams taikytais nekilnojamo turto įsigijimo ribojimais: būdavo ribojama teisė įsigyti žemę ne miestuose (pagal Magdeburgo teises), taip pat - ūkininkauti. Prasigyvenusiems žydams, norintiems įsigyti žemės, dažniausiai nebūdavo kitos išeities, kaip tik apsikrikštyti ir tapti nežydais, tuo pačiu - ir asimiliuotis vietinių gyventojų tarpe. Todėl jau XIXa. vidurio vertinimais apie 60% valstiečių-vidutiniokų, turinčių nuosavus ūkius Lietuvoje, sudarė žydų pekrikštų bei maišytos šeimos.

Dėl tikėjimo specifikos, apsikrikštiję žydai negalėdavo tuoktis su neapsikrikštijusiais žydais, taip pat apsikrikštijus gerokai labiau buvo ribojamos ir artimos santuokos (draudimas tuoktis su pusbroliais ir pusseserėm iki antros eilės), tad apsikrikštiję žydai sparčiai asimiliuodavosi, sudarydami su vietiniais lietuviais mišrias šeimas.