Lunatizmas

Somnabulizmas arba lunatizmas - kompleksinis miego sutrikimas, veikiantis kaip dalinė, mieguistuminio pobūdžio psichozė, o tiksliau prieblandinis sąmonės aptemimas, kas leidžia įtarti, kad pacientas turi polinkį į sunkesnes psichikos ligas, pvz., serga kokia nors neuroze. Dėl to pastebima, kad lunatikai dažniausiai po kiek laiko ima rodyti ir sunkesnius simptomus, susijusius su sąmonės sutrikimais.

Paprastai lunatizmas reiškiasi vaikystėje, tačiau prasidėjus lytiniam brendimui, dažniausiai ilgainiui baigiasi savaime. Jei tai vaikiškas somnabulizmas, galima nekreipti į jį dėmesio, nes taip ir pasibaigs, tačiau suaugusiųjų atveju - tai dažniausiai neurozė, o tai jau reiškia, kad gali ir visa šizofrenija išsivystyti.

Senovėje buvo pastebėta, kad somnabulizmas siejasi su mėnulio fazėmis, o ypač su pilnatimi: neryški, bet gana aiški šviesa sukelia paciento dalinį prabudimą, jam pereinant į sąmonės būseną, kuri primena amenciją. Dėl šios priežasties šitas sutrikimas ir buvo pavadintas lunatizmu. Šiais laikais, kai visur aliektra, žmonės užsitraukia užuolaidas ir mėnulio šviesos jiems nereikia, tad ir lunatizmas su mėnulio fazėmis jau nekoreliuoja.

Lunatikai, apimti somnabulizmo būsenos, yra lyg ir miegantys, aplinkos adekvačiai suvokti nesugeba, tuo pat metu patirdami ir aiškias iliuzijas ir haliucinacijas. Akivaizdžiai matoma paciento dezorientacija. Skirtingai no realios miego būsenos, somnabulizmo metu pacientas visgi gauna informaciją iš aplinkos, nėra atsijungęs.

Somnabulizmo priepuolio metu pacientai elgiasi gana sudėtingai, sukuria prasmingai besielgiančių įspūdį, būsena daug kuo primena psichinį automatizmą, konkrečiai - transą. Gali atlikti išoriškai lyg ir prasmingus, sudėtingus veiksmus, tačiau aplinkos kritiškai vertinti nesugeba, o pasibaigus priepuoliui - nieko neatsimena, patiria pilną amneziją.

Būdinga, kad lunatinis priepuolis niekaip nesisieja su kokiais nors sapnais, tačiau pacientai paprastai turi polinkį kalbėti per miegus. Kai kada jie taip pat per miegus kalba ir paties somnabulizmo priepuolio metu. Taip pat būdinga, kad pacientai linkę šlapintis per miegus, neretai - ir per tą patį somnabulizmo priepuolį.

Kartais būna įdomių situacijų, kai lunatikas atsikelia, nueina į virtuvę kur sėdi kokie nors jų tėvai, pasisveikina dar su jais, pastovi, tada pamyža ant jų ir nueina toliau miegoti. Žmonės lieka nelabai supratę, kas vyksta.

Sąlyginai somnabulizmas skirstomas pagal įprastą prabudimo priežastį - į somnabulizmą su savaiminiu prabudimu ir į somnabulizmą su išoriniu pažadinimu.

Somnabulizmo kilmės priežastys gali būti įvairios, tačiau tarp dažniausių - isterija, neurastenija, visokie kitokie psichogeniniai sutrikimai, o taip pat visokios galvos traumos, galvos smegenų infekcijos, karštligės ir t.t.. Atskiru variantu išskiriamas epileptinis somnabulizmas.

Pas ligonius su epilepsija reikia skirti somnabulizmą nuo epileptinės kilmės prieblandų. Reikia turėti omeny, kad prieblandų metu paciento neįmanoma pažadinti, o somnabulizmo metu pažadinti dažniausiai pavyksta. Taip pat epileptinė prieblanda kyla ir kitu metu, o ne tik miegant, o be to, prieš ją ar po jos dažnai būna ir koksai nors epilepsijos priepuolis.