Majonezas

Ogi šiais laikais įpakavimas majonezo patogus, tad visaip jį naudoti galima įvairiosiose vietose visaip!

Majonezas - puikus padažas, tinkantis šaltiems patiekalams - su kiaušiniais ar virta jautiena, o jei jau su jaučio liežuviu - skanumėlis puikiausias!

O tai dar puikų majonezą galima pasidaryti ir namie, tereikia kokio mikserio: paimam kiaušinių trynių, kuo geriau nuo baltymų atskirtų (nors jei turite elektrinį mikserį - galima ir su baltymais), garstyčių truputį, praskiesto acto įpilam, o tada plakam, pildami alyvuogių aliejų. Maždaug taip vat. Skanumėlis - ne parduotuvinis, o naminis, tikras ir daug geresnis!

Nesgi visi puikiai žino, kaip parduotuvinis majonezas daromas: litrui vandens tenka pora šimtų gramų aliejaus, o visa kita - emulsiklis, konservantas ir dar kokie nors cheminiai priedai. Tai jau gal geriau visgi tikrą ir natūralų naminį pasidaryt, nei valgyt parduotuvinį?

Kaip buvo išrastas majonezas

O tai išrastas buvo ne šiaip - Provanso hercogo Rišeljė vyriausiojo virėjo, kurio net vardas iki mūsų dienų neišliko... Liūdna tai ir pamokanti istorija.

Provanso hercogo virėjas garsėjo visoje Prancūzijoje savo maistu, tačiau Imperatorius Lui XV nei negalvojo to pripažinti. Atvykdamas pas kiekvieną didiką svečiuosna, turėjo įprotį rafinuotai iškeikti virėją, ar bent jau pareikšti, esą šis nesugalvojo nieko naujo, ko nebūtų Imperatoriaus rūmuose.

Taigi, lietingą rudens dieną, kai iš medžioklės su hercogu Rišeljė ir visa svita turėjo atvykti patsai Imperatorius, viskas nesisekė. Prasidėjo tuo, kad krosnies kaminas įgriuvo, tad iškepta žvėriena tiesiog atšalo. Dar blogiau, kad visa svita gerokai vėlavo - jau ėmė leistis saulė, kai apduję didikai įbildėjo į pilies kiemą. Negana to, Imperatorius iškilniai pareiškė, kad nei sriubos, nei tortų šiandien nevalgysiąs, mat jam norisi kažko lengvo. Ir kai galų gale pats hercogas Rišeljė, atėjęs virtuvėn, ėmė plūstis, kad jei Imperatorius liksiąs nepatenkintas puota, tai vyriausiasis virėjas bus priverstas plauti tualetus!

Matydamas, kad viskas pavirto į tikrą fiasko, virėjas nutarė nusižudyti. Bet mintis kryptelėjo link keršto ir jis nutarė, kad neblogai būtų, jog hercogas pats nukentėtų už savo bjaurų būdą. Nuodai? Ne... Čia jau viskas bus aišku, o ir ragautojai atseks... Virėjo mintys bėgo, kaip pašėlę ir staiga jis ėmė veikti: pasikvietęs kelis pagalbininkus, liepė jiems į puodą mušti žalius kiaušinius, nuo kurių, žinia, suima viduriavimas, pilti ten pat garstyčias tokiais kiekiais, kad aštrumo apsiašarotų net labiausiai užkietėję katorgininkai, o tada, kad visa masė gautųsi glitesnė - aliejų, daug aliejaus! Norėdamas suteikti visam marmalui "subtilumo", virėjas dar šliūkštelėjo kaušą acto. Po pusvalandžio gerokai suplukę pagalbininkai parodė rezultatą: balkšvą su gelsvu atspalviu masę. Virėjas pauostė, paragavo, nutarė, kad nei kvapas, nei skonis nekelia įtarimo ir liepė pilti viską ant jau senokai atšalusių stirnienos kepsnių, dekoruojant ant viršaus alyvuogėmis...

Kepsniai buvo nunešti. Virėjas, tyliai atsisėdęs virtuvės kampe, laukė... Po valandos, lydimas kelių karininkų, pro duris įėjo karaliaus sargybos vadas. Virėjo širdis suspurdėjo, jis suprato, kad štai - atėjo paskutinioji. Jis užsimerkė. Tačiau niekas jo nesučiupo - vietoj to jis išgirdo labai keistą pareiškimą:

- Jo Karališkoji Didenybė nutaria jus apdovanoti ir paskirti į Jo Karališkosios Didenybės virtuvę aukščiausiuoju virėju, kartu jums paskiriant grafo titulą ir pilį prie Ronos...

Virėjas sumirksėjo, sumekeno, o sargybos vadas, matyt, nusprendęs, kad čia tokia natūrali teigiama reakcija, nusilenkęs, išėjo...

Tą patį vakarą hercogas Rišeljė išsiklausinėjo virtuvės darbuotojų, išsiaiškino majonezo receptą, nuėjo pas virėją į namus ir jį nusmeigė. Imperatoriui vėliau paaiškino, kad šitai buvęs nelaimingas atsitikimas - virtuvėje paslydęs virėjas netyčia nusidūrė peiliu.

Kultūriniai aspektai:

• Senai, senai, toks Džyza siūlė dykai visiems reklaminę frazę majonezui: "Dėk ant visko!" Tai paskum ten kažkoks Majonezas parašė, kad Ant visko, bet pinigų Džyzai, ko gero, nesumokėjo...