Štirlicas

Giliai dvasingas tarybinio gestapininko veidas

Štirlicas - populiarių anekdotų personažas iš seno sovietmečio, dabar gi jau visiškai užmirštas ir teprisimenamas visokių senų perdylų ar tų, kas gyvena kažkur Rusijoje.

Oficialiai vadinosi Maks Otto fon Štirlicas (vok. Max Otto von Stierlitz), o dar buvo vadinamas kaip majoras ar tai pulkininkas Maksimas Isajevas, o atseit realybėje - kažkoks Vsevolodas Vladimirovas iš Septyniolikos pavasario akimirkų.

Sovietinėje propagandoje Štirlicas turėjo vaizduoti gerą teigiamą herojų, o Miuleris turėjo vaizduoti neigiamą. Bet kažkodėl gavosi, kad Miuleris buvo protingas ir gudrus sveiko proto žmogus, o tuo tarpu Štirlicas gavosi kaip kažkoksai klijų apsiuostęs narkomanas. Dar ten buvo kažkoks Bormanas, kuris irgi buvo normalesnis, nei tas rusų šnipas...

Patsai Štirlico personažas kilo iš seno sovietinio ir dar netgi nespalvoto kino, pavadinto sunkiai įsimenamu pavadinimu "Septyniolika pavasario akimirkų" apie tai, kaip narsus tarybinis šnipas Štirlicas daug metų gyveno III Reiche ir šnipavo Sovietų Sąjungai. Šitas daugiaserijinis filmas būdavo vis rodomas ir rodomas per TV, dar taip dažnai, kad vos baigdavosi paskutinė serija, tai jau po jos pradėdavo išsyk rodyti nuo pradžių viską iš naujo, tik per kokį kitą kanalą.

Pvz., rodo per I centrinį kanalą, o vos pabaigia - jau rodo per II centrinį kanalą, o vos ten pabaigia - jau tada ima sukti kokia nors Lietuvos tarybinė televizija, o paskui vėl ima rodyti I centrinis kanalas. Tai visi nuo tokio nuolatinio rodymo apspangdavo ir imdavo laukti, kada gi čia nors kartą šitas kinas baigsis kaip nors kitaip.

Užtat visi imdavo analizuoti keistus dalykus, pastebėtus filme: štai kažkodėl Štirlicas nuolat kalbėdavosi su savimi - ir nesuprasi, ar išties kalbėdavosi, ar tai būdavo tiesiog balsai galvoje. Ir nuspangimas tokių pokalbių gaudavosi toks, kad kartais visi imdavo jau nesuprasti, kas čia per šizofrenija, nes vis pasakoja ir pasakoja apie tai, kas ką pagalvojo, o tie pasakojimai skamba kaip tie galvos balsai, o tarpais išvis kažkoks minčių skaitymas bei paranoidiniai kliedesiai. Užtat filmas prigimdė krūvas trumpų anekdotų, kurie savo siurrealizmu primena ežiuką rūke.

Štai pavyzdžiui:

Štirlicas pravėrė langą. Pro langą pūtė. Štirlicas užvėrė langą. Pūtė dingo.

Arba dar pavyzdžiui:

Štirlicas gavo šifruotę iš Rusijos: "jums gimė sūnus". Štirlicas susimąstė - štai jau penkerius metus jis gyveno Vokietijoje...

Arba vat dar:

Štirlicas išėjo pasivaikščioti į mišką, tačiau grybų nebuvo. "Matyt ne sezonas" - pagalvojo Štirlicas ir numetė krepšį į pusnį.

Arba dar:

Štirlicas sėdėjo savo kabinete. Kažkas pabeldė į duris. "Bormanas" - pagalvojo Štirlicas. "Aš" - pagalvojo Bormanas.

Arba štai vat dar:

Štirlicas ėjo gatve, o praeiviai kažkodėl į jį žvalgėsi. "Gal dėl to, kad paskui mane velkasi parašiutas" - pagalvojo Štirlicas.