Charlie Hebdo

Charlie Hebdo - bulvarinis, mainstream kaip kraštutinės kairios pakraipos užvadintas, o pačių kraštutinių kairiųjų dar blogesniais epitetais kartais iškritikuotas satyrinių piešliavų rinkinys. Galgi nebūtų toks populiarus, tačiau jį išgarsino islamistai, tarp kitko užpuolę ir sušaudę dailininkus, žurnalistus bei net jų ginti stojusią žandarmeriją. Motyvas - supyko, kam vaizdavo pranašą jų Mahometą, nes dauguma musulmonų nė pagalvot negali, kam į galvą šautų vaizduot jų pranašą.

Ar iš tikro vaizdavo?

Jo. O al-Qaeda, kuri tuoj pat išsigandusi šoko prisiimti, kad jie įvykdė išpuolį, idant jų mirtini priešai islamo šalelė "šlovės" neprisimtų sau, nes žudikas pats nesuprato, kurią atstovavo, - bi tik žudyti. Dėl tokio skuboto pareiškimo, neaišku, ar teroristai įsižeidė, kad buvo nupieštas jų Mahometas, ar kad jo sėdynė, ar išvis, kam jie vaizduoti.

Charlie Hebdo visiškai nesilaikė politkorektiškumo ir prikolino iš visko - nuo niekad nenusišnekėjusio popiežiaus Pranciškaus, galvas kirtaliojančių ISIL-ininkų iki Prancūzijos politikų, biurokratų, šiaip viešų mielų arba nelabai asmenų. Sakoma, kad ir iš garbingų velionių paprikolino po išpuolio. Kadangi beribių patyčių objektu dažniausiai tapdavo visokie nurodinėtojai kaip gyventi - iš gėjų prikolinantys kataklikai ir pačių kataklikų išniekinti simboliai, tokie kaip Kristus, iš autobusų genantys moteras ir savo tvarką įvedinėjantys žydų ultraortodoksai bei naglumo apogėjų pasiekę islamistai ir jų pačių į šuns dienas išdėtas Koranas bei Mahometas, nors ir nesprogdindavo ar negrasindavo net į snukį duoti, nepatenkinti likdavo ir įprasti krikščionys, musulmonai bei žydai, taipogi LGBT, feministai-ės, aktyvistai bei socialiai jautrūs hipsteriai.

Kaip reagavo po teroro išpuolių

Biaurybės sušaudė pieštuku ir sarkazmu kovojusius laisvės kovotojus pirmosiomis 2015 m. sausio savaitėmis. To pasekoje prasidėjo daugiatūkstantinės demonstracijos - Paryžiuj susirinko milijonas su pusė. Išreikšdami liūdesį ir norėdami pasakyt, kad jiems laisva spauda svarbi labai, atvyko labai daug valstybių vadovų bei gražiai kartu žygiavo. Net laisvą žodį gniaužiantys Vengrijos lyderis Orbanas, neseniai rūmus pasistatęs Turkijos prezidentas Erdoganas atvyko.

Kaip opoziciją masinėms eitynėms surengė Islamistiškasis jaunimas, - 30 susirinko su kartonais ir užrašais, kad vis dėlto, taip ir reikėjo (suprask, žudyti), kad "patys nusipelnė". Visai taikiai nusiteikę jaunuoliai siūlė džihadą, tapatinosi su nabašnikais broliais Kouachi (kur surengė išpuolį).

Savo ruožtu kitaip dalykus interpretavę liaudis reiškė pyktį savaip - padeginėjo mečetes, net sinagogas apipiešinėjo; na, svarbu išreikšti savo poziciją.

Charlie Hebdo

Linksmuoliai Charlie Hebdo redakcijoje, nors, kas be ko, ir labai sukrėsti bei nusiminę, rado jėgų įsigilinti į What would Muhammad say teologiją. Pasirodė naujas leidinys su ašarą braukiančiu pranašu Mahometu ir užrašu Je suis Charlie ir kad viskas atleista. Tai vėl skėlė islamistus į 2 dalis: kiti irgi susigraudino ir pasiryžo bent jau artimiausioj ateity teroro išpuolių neorganizuoti, kiti pyko, kam nupiešė Mahometo karikatūrą, - esą dzin jiems, ką tas jų Mahometas galvoja, tačiau vis tiek piešti jiems draudžiąs Koranas, be to, esą karikatūra galėjusi būti dailesnė.

Kas vyko kitur sviete

Beveik visame pasauly vyko demonstracijos, kur žmonės, dažnai ir nesuprasdami gerai, ką tai reiškia, laikė užrašus "Je suis Charlie". Kaune gal nelabai, bet Vilniuje susirinko žodžio laisvei neabejingų piliečių, abiejų lyčių, kokis 50, vos 10kart mažiau nei Reikjavike.

Kam liūdna ir pikta, o kas prikolina. Nigerijoje anokio plauko urodai, Boko haram užvadinti, toliau skerdė kaimus, nes norėjo pasakyti, kad "Alachas yra didis". Nors ne islamistinio pobūdžio, teroristinis išpuolis radosi ir Rytų Ukrainoje, kur Don Baso vyrukai susprogdino autobusą su žmonėmis.