Piromanija

Piromanija - anoks liguistas potraukis viską deginti, netgi nesvarbu ką ir kaip, o svarbu tiktai kad būtų kažkokia ugnis, nes ji mat skleidžia šilumą ir šviesą - aiškiai impulsyvaus elgesio sutrikimas.

Manoma, kad piromaniją į Lietuvą kartu su macų valgymo tradicijomis atnešė žydai (tai įvyko maždaug 3-4 mūsų eros šimtmetyje), nes per Chanucha anys deginę menoras^{[reikalingas šaltinis]}, o tuo tarpu gi lietuviai ugnies nežinoję, nes buvę žaliavalgiai. Šitaip ugnies kultą perėmę, lietuviai ėmė garbinti kokią tai deivę Gabiją ir negana to dar ir deginti lavonus.

Ilgainiui piromanija plačiai paplito tiek eilinio žmogaus buityje (pavyzdžiui, tradicija tapo padegti kaimyno tvartuką irba daržinę), tiek masinėse šventėse (pavyzdžiui, tradicija patapo deginti Morę (pagal kai kuriuos istorinius šaltinius - Morė yra iš tiesų Mozė - red. past) per Užgavėnes).

Šiandieną didžiausias, ir labiausiai žinomas Lietuvos piromanas yra Julius Panka, puikiai sugebėjęs suderinti gilias žydų piromanijos tradicijas su Afrikos vudu ceremonialais ir taip atradęs būdą kaip apsivalyti nuo visokių blogumų. Būtent jisai sudarė Sudegintųjų sąrašą, katrą deginant kaitrioje ugnyje apvaloma valstybė.

Dar žr.

• Šilumos kainos - anos vis kyla, taip kad ir poreikis piromanijai didėja...