Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį

Štai jums Naujųjų laikų evangelija pagal Andrių Užkalnį - čia jau daug prisipažinimų apie tai, kaip jis sovietmečiu buvo nelegalus vertelga

Ketvirtoji Užkalnio knyga arba Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį - štai jau apie tą šalį, kurioje Andrius Užkalnis gimė ir augo - didžią ir brangią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, kurią nedėkingas autorius šlykščiai žemina ir išniekina, teigdamas, kad Lietuva buvusi okupuota, o jis iš Tarybų valdžios nieko negavęs.

Nepaisant įprastų bjaurių pasisakymų apie Lietuvos žmones, šioje knygoje jau matoma autoriaus branda, atsiskleidžianti kai kuriomis atviriau nupasakotomis gyvenimo smulkmenomis. O ir tarp tų smulkmenų išaiškėja, kad visgi prie ruso buvo geriau, nes skaitytojas iškart supranta, jog visi Užkalnio pasakojimai tėra bjauri propaganda, skirta pažeminti tarybinei liaudžiai.

Iš knygos sužinome, kad jau nuo mažų metų Andrius Užkalnis buvo vertelga, todėl ir išgalvojo tą posakį - "duskit pavidolei".

Rinktinės citatos apie Užkalnio praeitį

Štai jums kelios Andriaus Užkalnio citatos, kurias Pipedija gavo anksčiau, nes interneto piratų dėka gavo pavogtą dar neišspausdintos knygos maketą. Jas taip jums ir pateikiame, kad galėtumėte suprasti, kas tai per žmogus:

• Pirmus pinigus užsidirbau, būdamas vos 11 metų amžiaus - Vilniaus geležinkelio stotyje pardaviau už 200 rublių 20 suktinių kažkokiems juodukams. Jie galvojo, kad tenai anaša, bet išties tai buvo paprastos daržinės kanapės, į kurias dėl smarvės įpjausčiau izoliacijos nuo laidų. Tada per valandą uždirbau daugiau pinigų, nei per mėnesį gaudavo mano klasės auklėtoja.
• Smagiausias mano verslas buvo, kai supratau, ko nori klasiokės - tuo metu tebuvau 17 metų amžiaus. Jas visas kamavo hormonų audros, taigi, labiausiai jos visos norėjo sekso. Mažiau skrupulingoms suorganizuodavau ir kambarį bendrabutyje, ir klientus. Klasiokės gaudavo 25 rublius už kartą, dar 25 tekdavo sumokėti komendantei, o aš pasiimdavau likusius 50. Po kiek laiko šitaip remti ėmiau ir studentes.
• Puikus laikas buvo Perestrojka, nes tuomet generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas uždraudė alkoholį. Fabrikėlis, kurį organizavome su pora draugų, buvo nedidelis, tačiau gudrus: įrengėme jį netoli Kauno, kiaulių fermos katilinėje. Dėl mėšlo dvoko niekas neužuosdavo smirdančios runkelių brogos, o kuras buvo nemokamas. Per parą išvarydavome maždaug 1000 litrų. Aš buvau atsakingas už platinimo kanalus. Parduodavau samagoną po 5 rublius už butelį, sumokėjus visiems verslo dalyviams, gryno pelno likdavo po 2 rublius nuo butelio, per dieną gaudavosi 4000 rublių. Taip per valandą uždirbdavau daugiau, nei mėnesinė to kiaulių ūkio direktoriaus alga. Aišku, ir jo nenuskriausdavau.
• Mokyklos būčiau ir nebaigęs, jei ne pinigai ir pažintys. Likus kelioms dienoms iki egzamino, klasės auklėtojai nupirkau Camus XO butelį, kurį įpakavau į dėžę, prikimštą dešimtinių. Kitą dieną ji, mane pamačiusi, apsiverkė, nes per visą gyvenimą nebuvo mačiusi tiek pinigų vienoje vietoje. Direktorei tiesiog sumokėjau. Į egzaminus net neatėjau, bet atestate buvo įrašyti geriausi pažymiai, o mano portretas paskelbtas mokyklos pirmūnų garbės lentoje.
• Mafija niekada man netrukdė - dar vaikystėje susipažinau su karininkų klubo vaikais, juos vėliau ir samdydavau apsaugai. Niekas nenorėdavo turėti problemų su kariškiais. Tos pažintys atvėrė ir kitas galimybes - visi buvome gerai ginkluoti. Atvirai kalbant, nusikaltėliai tai gerai žinojo, todėl nebuvo nei vieno konflikto nei su teisėsauga, nei su nusikaltėlių gaujomis. Aš netrukdžiau jiems, o jie netrukdė man.
• Senos istorijos apie Antavilių pensionatą yra išgalvotos. Negi jums atrodo, kad aš prekiausiu paklodėmis ir vadovausiu armonikomis grojančių senelių klubui? Tai buvo tiktai priedanga, nes visi privalėjo būti kažkur įsidarbinę. Antaviliuose buvo labai patogi vieta verslo susitikimams - seneliai būdavo užrakinami kambariuose, o mes su merginomis pliuškendavomės baseine ir girtuokliaudavome. Kartą vieną senuką direktorius pamiršo užrakinti - tas viduryje nakties pamatė orgijas ir numirė nuo infarkto.

Ištrauka iš knygos

Nereikia galvoti, kad viskas tarybiniais laikais buvo blogai. Blogai buvo tiktai tiems, kas nemokėjo suktis. Sakyčiau, dabar šiems žmonėms kaip tik gyventi yra lengviau, nes uždirba jie daugiau, gali nusipirkti ir kokį televizorių, ir netgi kompiuterį. Gaila, kad taip yra, nes niekada negalėjau suprasti, už ką tiems varguoliams, ofisų planktonui mokėti pinigus. Visada mąstydavau paprastai: pinigus jie turi sumokėti man.

Vienas iš pirmų verslų buvo video seansai. Dabar jau visi užmiršę, kokia nyki tais laikais buvo televizija, tačiau tuomet žmonės noriai sumokėdavo 10 rublių už tai, kad pasižiūrėtų kokį nors lengvo turinio filmą, pavyzdžiui, Emanuelę. Daugelį tokių videosalonų pagaudavo milicija, tačiau man pravertė pažintys. Net ne dėl to pravertė, kad praneštų - tai gal ir nebūtų padėję, nes ablavas rengdavo ir KGB, tačiau draugai, detaliai paaiškinę man visą gaudynių metodiką, padėjo išvengti problemų.

Video seansus paprastai darydavo vėlai vakare, namuose. O aš gi dariau viską atvirkščiai - susitaręs su vienos profkės direktoriumi, suorganizavau paskaitas apie žvėrelius. Žmonės mokėdavo pinigus už paskaitas, mokėdavo paskui ir už filmą, kuris būdavo po paskaitų, pinigų nubyrėdavo ir lektoriams, ir ūkvedžiui, ir tam pačiam direktoriui. Visi buvo patenkinti. Profkės direktorius už tas paskaitas net gavo pagyrimo raštą iš miesto partijos komiteto. Niekas nei neįtarė, kad po kiekvienos paskaitos visi paislikdavo ir nelegaliai žiūrėdavo pornografiją.

Kadangi klasė buvo didelė, į ją tilpdavo pusšimtis žmonių. Pajamos buvo 500 rublių per vakarą. O svarbiausia buvo tai, kad aš tebuvau gamtos mylėtojų būrelio vadovas ir tuose seansuose net nesilankydavau. Net jei būtų susekę, pasodinę būtų direktorių, ūkvedį, gal netgi lektorius, bet tiktai ne mane. Aš netgi savo pinigus paimdavau per pašalinį žmogų - kas vakarą man atitekdavo 250 rublių. To žmogaus nepažinojo niekas, bet visi tikėjo legenda, kad jis iš KGB ir išties yra tikrasis verslo organizatorius.

Pinigus paimdavo ir man perduodavo paprastas elektrikas Vasia, turėjęs labai nuožmią veido išraišką ir visiškai sutrikusią atmintį. Kad atrodytų rimtai, aš jam nupirkau pilką kostiumą ir tokį pat pilką ploščių. Atminties ir proto sutrikimą Vasia gavo per girtuokliavimą - susilažino su draugais, kad sugebės paimti burnon du laidus su pajungta elektra. Jis nuo to vos nenumirė, atgaivino jį ligoninėje, o patirtas elektros šokas visiškai išdegino smegenis. Dėl to Vasios elgesys buvo paprastas - jis ateidavo pas direktorių ir pasakydavo: "dengi na bočkų" (tai reiškė "pinigai ant bačkos"). Šaltas ir beprasmis, jokio intelekto nerodantis Vasios žvilgsnis niekam nepalikdavo abejonių, kad jis iš organų.

Vasiai visada duodavau 10 rublių ir butelį. Jis iškart prisigerdavo ir kitą dieną jau nieko neatsimindavo.