Piskiškis

Štai puikus mažylis piskiškis. Nugi kokia moteris jam neduotų?

Piskiškis, moterų švelniai vadinamas kiškutis - anoks visai toks neminėtinas gyvūnas, netgi toks, kur iš vadovėlių išcenzūruotas. Nuo įprastų kiškių piskiškis skiriasi trumpesnėm, platesnėm ausim, kiek storesnėm kojom ir rudą atspalvį turinčiu kailiu. Ir dar kai kokių organų gabaritais. Moteris piskiškiai apžavi savo švelnumu ir mielumu, jie tokie mažučiai ir gražučiai, kad tos išsyk apkvankšta. Tai, vienok, aiški zoofilijos apraiška, panašiai, kaip ir su visokiais kačiukais.

Betgi nuo tų laikų ir sklando legendos apie besitvatinančius ir besidauginančius kiškius. Nors nenormaliai seksualus elgesys įprastiems kiškiams nebūdingas, nebent kai kuriais metų periodais, žiemos pabaigoje, kai jie kraupina žmones savo išsidirbinėjimais. Taip pat žinoma, kad dėl savo perteklinio seksualinio aktyvumo, šie žvėreliai Viduramžiais plačiai būdavo naudojami moterų - panašiems tikslams, kaip šiais laikais vibratoriai. Nes vos tik duosi, tai ir daro.

Deja deja, veik neliko jau piskiškių Lietuvos miškuose, mat dar viduramžiais visokios žiniuonės beigi daraktoriai, diegdami visokią ten homeopatinę mediciną, iš piskiškių lytinių liaukų gamino tuometinius Viagros analogus - paklausa buvo didžiulė. Taip šieji Europos gyvūnai tapo veik išmirusia rūšimi.

Sustabdykime gamtos žudymą ir gyvūnų naikinimą, nes kitaip neturės žmonės tokio gėrio ir nuo seno gamtos duodamų dovanų.

TAUTOSAKA: "Kas ten tupi gale šylo? tai kiškūcis tas dzebylas".