14 fašizmo požymių

14 fašizmo požymių - tai tie visi požymiai, kur jeigu jie yra, tai jau fašizmas išties. Anuos požymius kartą aprašė toksai Lawrence Britt, kažkoksai mokslininkas, kuris tyrinėjo visokius labai jau aiškius fašistinius režimus, kurie buvo Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Indonezijoje ir keliose Lotynų Amerikos šalyse. Ir betyrinėdamas atrado, kad yra bruožų, kurie visiems režimams vienodai būdingi.

Taip kad jei jau valstyėje yra visi šitie 14 požymių, tai reiškia, kad valstybė yra tiek pat fašistinė, kaip Francisco Franco, Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini režimai. Šiuo metu visus 14 požymių atitinka tokios šalys kaip Zimbabvė, Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja, Sirija.

Taigi, čionai jums ir pateikiame tuos 14 požymių, kad būtų lengva susigaudyti:

1. Itin stiprus, visaapimantis ir atviras tęstinis nacionalizmas, paverstas į valstybės doktriną, skleidžiamą visokiais įmanomais būdais - per žiniasklaidą, visokius šūkius, dainas, simbolius ir t.t.. Būdinga, kad visur vėliavos ir vėliavėlės kišamos į bet ką, kur tik įmanoma, sunku rasti kokią nors viešą vietą, kur jų nebūtų.
2. Žmogaus teisių ignoravimas ir neigimas. Tos žmogaus teisės ribojamos dėl baimės, kad per jas kokie nors agentai ims griauti valdžią, todėl jas galima ignoruoti ir pažeidinėti, jei tik valdžiai kyla reikalas. Todėl atsiranda visokie žmogaus teisių pažeidimai, pradedant žodžio laisvės ribojimais ir baigiant įvairiais kankinimais, žmonių grobimais ir teroru.
3. Priešų ir visokių atpirkimo ožių pavertimas valsybę suvienijančiu veiksniu. Sukuriamas koks nors priešas, kuris visiems keltų pavojaus įspūdį - tai gali būti ir kokia nors rasė, ir tauta, ir religija, ir kokie nors politiniai judėjimai - pvz., liberalai, kurie kelia pavojų dėl savo kovos už žmonių teises.
4. Kariuomenės viršenybė ir dominavimas - net jei yra daugybė ekonominių problemų, kariškiai gauna neadekvačiai didelį finansavimą ir visaip dalyvauja valdyme, tuo tarpu pati karo tarnyba visaip propaguojama ir glamorizuojama. Būdingas visokių karų, mūšių ir didvyrių kultas, kokie nors buvę karai paverčiami nacionalinio identiteto dalimi.
5. Aiškiai pastebimas seksizmas - valdžioje yra absoliuti dauguma vyrų, ypač pačiuose aukščiausiuose postuose, o moterų gali nebūti nei vienos. Būdinga, kad fašistiniuose režimuose viską valdyti turi vyrai, o visa kas tampa grėsme vyrų valdymui, naikinama. Taigi, čia būdingas ir neadekvačiai stipriai išreikštas šeimos vertybių propagavimas, ir naikinimas bet ko, kas kad ir netiesiogiai su šeimos vertybėmis kertasi, pvz., homoseksualumo persekiojimas.
6. Kontroliuojama žiniasklaida - ta kontrolė gali būti visokia, bet bendrai imant, arba žiniasklaida atitinka bendrą liniją, skleidžia valdžios propagandą ir nekritikuoja valdžios veiksmų, arba ji kokiu nors būdu patvarkoma. Kontrolės metodai gali būti įvairūs - pradedant tiesiogine totaline cenzūra ir baigiant žiniasklaidos supirkinėjimu.
7. Nedekvatus, neretai paranojos lygį pasiekiantis dėmesys nacionaliniam saugumui ir kovai su visokiais valstybės priešais. Su tuo būna susiję viskas - ir skleidžiama propaganda, ir kariuomenės auginimas, ir kitaminčių persekiojimas, ir taip toliau, bet svarbiausia kad tas saugumas tampa įrankiu visuomenės valdymui ir valdžios saugumui.
8. Religija ir valdžia persipina ir ima veikti kartu. Valdžia geruoju ar bloguoju verčia dominuojančios religijos lyderius tapti visų savo veiksmų dalyviais, paversdami tą religiją tiesiog smegenų plovimo įrankiu. Dažniau toksai valdžios ir religijos susimaišymas įvyksta kaip simbiozė: valdžia verčia visus tapti tikinčiaisiais, o religija kala į galvas fašistinę doktriną. Švelnesniais atvejais tiesiog panaikinamas natūralus religijos oponavimas valdžiai, kuris būna būdingas laisvoms visuomenėms.
9. Didžiosios korporacijos yra auginamos ir saugojamos. Paprastai tai būna susiję ir su tuo, kad korporacijų dėka fašistiniai lyderiai pakliūna valdžion, ir dėl to, kad korporacijos tampa įrankiu kasdieniam žmonių valdymui, taigi valdžios ir industrijos interesai persipina. Kartais tas persipynimas gali būti toksai, kad kai kurios korporacinės struktūros tampa realia valstybės dalimi.
10. Darbuotojų galimybės protestuoti yra apribojamos. Pirmiausiai naikinamos ar į valdžios rankas perimamos profsąjungos, o paskui ir kitaip yra perimamos ar uždraudžiamos darbuotojų galimybės kažką spręsti patiems. Sunkiais atvejais tai gali pereiti į totalitarinę darbo jėgos kontrolę, t.y., ima vystytis lagerinė ekonomika.
11. Menininkų ir intelektualų veikla apribojama - niekam nereikia žmonių, kurie turėtų savo nuomonę ar šiaip neatitiktų valdžios doktrinos. Todėl vietoje to imamas auginti valdiškas menas, paprastai koks nors ideologiškai teisingas ir tą valdžią šlovinantis, o intelektualai užčiaupinėjami, žeminami, prieš juos rengiamos purvo skleidimo kampanijos arba jie išvis susodinami į kalėjimus.
12. Itin agresyvi kova prieš bet kokius realius ir išsigalvotus nusikaltimus, suteikiant policijai praktiškai neribotas galimybes siautėti. Policija neretai susiejama su saugumo tarnybomis, bausmės neadekvačiai didinamos, o teisėsaugos tikslu tampa ne teisingumas, o siekis kuo daugiau žmonių susodinti į kalėjimus. Visa tai daroma, prisidengiant aiškinimais apie patriotizmą ir grėsmes valstybei bei visuomenės saugumui.
13. Aiški grupuočių valdžia ir korupcija - valdžioje esantys būna susiję tarpusavyje draugystės irba verslo ryšiais, tempia vieni kitus į visokius postus, o paskui naudoja savo galias tam, kad savo draugus apsaugotų nuo bet kokios atsakomybės. Būdinga, kad valdžioje esantys veikėjai tiesiogiai ar netiesiogiai nusavina visokias vertybes, tapdami realiais jų savininkais.
14. Klastojami rinkimai - kartais jie net išvis nerengiami, o jei ir rengiami, tai viską padarant taip, kad laimėtų tie patys valdžioje esantys. Jų priešininkai arba išvis nepakliūna į rinkimus, arba iš jų atimamos bet kokios galimybės pakliūti valdžion. Manipuliacijos gali būti įvairiausios - ir pagerintas balsų skaičiavimas, ir draudimai opozicijai dalyvauti rinkimuose, ir ribojimai bei propaganda žiniasklaidoje.