Didžialietuvininkai

Didžialietuvininkai arba didžialietuviai - bendrinis įvairių politinių grupių, nusistačiusių prieš konfederacinę valstybę, pavadinimas. Didžialietuvininkai teigia, esą Lietuva yra vieninga, jokia ryškesnė savivalda nereikalinga, valstybės valdyme atstovauja griežtai centralizuotas pozicijas, neigia vietines skirtingų lietuviškų žemių specifikas, kultūrinį paveldą, tarmes, etc..

Didžialietuvininkai nesudaro vieningos politinės jėgos, tačiau juos vienija bendras požiūris į Lietuvą, turinčią vienintelę stiprią valdžią Vilniuje, apribotas savivaldų teises, visišką regionų poreikių ignoravimą. Tipiniai didžialietuviškumo atstovai teigia, esą tiesioginiai merų rinkimai nereikalingi (nes taip juos galima valdyti centralizuotai, partiniais kanalais), siekia apriboti savivaldybių galias, nustatant mokesčius.

Tarp kultūrinių didžialietuviškumo veikų pastebimas jau antrą šimtmetį trunkantis siekis visiškai asimiliuoti atskiras tautines grupes į vieną lietuvių tautą, neigiant netgi kitų tautinių grupių egzistavimą: šitaip asimiliuojami žemaičiai, žemaičių kalbą vadinant tarme, o tuteišai mieliau priskiriami lenkams, nei pripažįstami atskira kalbą turinčia gyventojų dalimi.

Istorinės didžialietuviškumo šaknys pastebimos dar nuo Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 laikų, kai buvo atsisakoma pripažinti tuteišus bei žemaičius, o dar labiau buvo sustiprintos Sniečkaus, kuris atsisakė prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, dėl to, kad šią jungiant, potencialiai galėjo kilti grėsmė jo didžialietuviškoms idėjoms.

Dėl tų pačių didžialietuviškų idėjų Lietuva buvo praradusi ir Vilnių, kaip visam laikui prarado Gardiną bei Karaliaučių, aneksavo Perlojos respubliką ir t.t..