Salyklas

Salyklas - gi pasirodo senovinis išradimas, bet jau suvisai užmirštas. Ogi pasirodo, kaip yra: paprasti grūdai - tai tik krakmolas ar miltai. Bet jei juos sudaiginsi, tai išsiskiria kažkokie ten fermentai, katrie duoda gyvą velnią vitaminų, mikroelementų, kitų fermentų, krakmolą paverčia į gliukozę ir išskiria visokių gyvybės eliksyrų!

Tai aišku, paprastai tai kai sudaiginama, paskum kiek apkepina, susmulkina truputį, pavirina vandeny ir misa gaunas, o jau ką iš misos daryti, tai čia jau daug aiškint gal nereikia...

Tai čia jau atrado kai kas tokį dalyką ir platina, kaip kviečių ar rugių želmenų sultis, išsunktas iš maltų daigintų grūdų: žalia sunka pasižymi kraštutinai šleikščiu skoniu, bet organizmo ląstelėms duoda tokį energijos užtaisą, kad žmogus atjaunėja dešimtmečiu, o visokie ženšeniai su tuo palyginus, tyliai verkia kamputyje!

O tai Pipedija čia primena seną dalyką: gi pasirodo, tuos grūdus, vietoj to, kad dar žalius malti, galima švelniai apkepinti, tai jie tada skanūs pasidaro, saldūs, o vadinami salyklu! Tai juos sumalus ir su vandeniu pavirinus, ir skonis geras, ir efektas tas pats! Tai aišku, kodėl čia liaudies daraktoriai sako, kad ligonius reikia salyklu maitinti, arba salykline koše: šioji saldi, vitaminų ir mikroelementų pilna, fermentų visokių ir kitokių ten medžiagų, prikelia ant kojų net labiausiai paliegusius, o su daugiau vandens išvirus, gaunasi misa, katra ir gėrimui tinka, ir alui raugt.

Tai irgi aišku, salyklas būna ir ruginis, ir kvietinis, ir miežinis, ir kitų grūdų netgi. Tai iš miežinio alų daro, na, gal ir ne gamyklinį, bet bent jau naminį. Užtatai ir sako, kad "alus gerti sveika", nors aluje to salyklo aišku, tik keli procentėliai...