Ciano vandenilis

Ciano vandenilis arba HCN (o HCN yra tiesiog cheminė šito chemikalo formulė) - tai toksai nuodas, o dar I Pasaulinio karo laikas tai buvo plačiai bandytas cheminis ginklas, kuris buvo labai perspektyvus, bet visiškai nepasiteisino. Paskui jau buvo sugalvota, kaip pasiteisintų, bet vat tada kažkaip nesigavo.

Anuomet dar 1916 metais prancūzai bandė varyti tą ciano vandenilį ant vokiečių, tik vat nors ir išvarė cielas 4000 tonų, bet be jokios naudos. Na, gal keli vokiečiai ir numirė, bet nieko tai nepakeitė. Ir niekas negalėjo suprasti, kodėl. O paskui jau paaiškėjo, kodėl, nes paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta su tais cheminiais ginklais.

Vat čia ir slypi ciano vandenilio paslaptis, kad ore jis baisiai lengvai sklaidosi, nes labai lakus ir labai lengvai garuoja. O kaip žinia, garuodamos visokios medžiagos sugeria šilumą ir atšala. O ciano vandenilis, jei paskleistas išpurškimo būdu, tai garuoja taip daug šilumos sugerdamas, kad atšala iki kietos būsenos. O toje jau šilumos laidumą praranda, apsitraukia šerkšnu ir apstoja garuoti. Ir taip gaunasi, kad ore nesusidaro jokios mirtinos koncentracijos.

O kad atvirame ore susidarytų mirtinos ciano dujų koncentracijos, tai reikia labai staigiai išpurkšti labai smulkų ciano vandenilio aerozolį, kad žmonės kvėpuotų ne tik išgaravusiomis dujomis, bet ir rūku, susidariusiu iš tų lašelių. Tai vat taip purkšti pirmi išmoko vokiečiai, tik jau maždaug II Pasaulinio karo metais.

Užtat jokių bėdų su tuo garavimu nekyla dujų kamerose, taip kad specialiame pavidale, vadintame Zyklon B, labai plačiai buvo tos ciano dujos naudojamos visokiuose kituose tiksluose.

Dar turim čia pasakyti, kad kai koncentracijos labai mažos, tai ciano vandenilis kvepia migdolais. Bet kai koncentracijos didelės, tai jis akimirksniu pažeidžia uoslės nervus, todėl jokiais migdolais nekvepia. Todėl būna apgaulingas įspūdis, kad jokių dujų nėra arba gal vos akimirksniui užsiuodė kažkas panašaus į migdolus. O paskui tiktai dusulys apima ir skausmas akyse ir plaučiuose, o labai greitai ir visame kūne, nes ir nervų sistemą tas cianas pažeidžia, o ne tik ten kraują ar dar kažką. Ir tada žmonės rėkia, rėkia, iš skausmo ir tamposi konvulsijose, kol numiršta. Dažniausiai numiršta greitai, per keletą minučių.

Ir dar turim pasakyti, kad dar ciano vandenilis yra labai nenuodingas, lyginant su šiuolaikiniais cheminiais ginklais, nes kokie nors šiuolaikiniai tai kokį 1000, o gal ir 10000 kartų nuodingesni, užtat koncentracijų reikia mažiausiai 1000, o gal ir 10000 kartų didesnių. Bet kai tokios koncentracijos, tai tas cianas ir dujokaukę sugeba pramušti, taip kad dujokaukė ima nepadėt. Juo labiau, kad ir per odą ciano vandenilis įsisavina. O ir paveikia greičiau - jau po kokių 10 sekundžių visi negyvi pasidaro, trumpai parėkę.

Ir dar be to ciano vandenilis labai staigiai išsisklaido, taip kad juo galima visus priešus išnuodyt ir išsyk pult, nes jau po 15 minučių bus saugu net be dujokaukių, nors prieš tai visi ir su dujokaukėm išmirė, rėkdami ir klykdami nesavais balsais.

Tai štai koksai geras cheminis ginklas, išrastas žmonėms žudyt.