Neuroleptikų nutraukimo sindromas

Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Neuroleptikų nutraukimo sindromas - kompleksas nemalonių psichikos ir neurologinių sutrikimų, kylančių nutraukus neuroleptikų vartojimą. Išties - tiesiog specifinė abstinencinio sindromo rūšis, susijusi su staigiu vartojamų neuroleptikų nutraukimu, dėl ko organizmas, spėjęs prisitaikyti ir kompensuoti neuroleptikų veikimą, tampa išbalansuotu ir stogas nuvažiuoja.

Bendra būdinga simptomatika - pacientas būna neramus, labai susijaudinęs, neretai jį kamuoja pykinimas, nemiga, perteklinis judrumas (akatizija), sunkesniais atvejais - aiškūs psichozės požymiai, kai kuriais atvejais galimas deliriumas su haliucinacijomis bei kliedesiais. Pacientas gali daryti nevalingus judesius, rodyti distonijos požymius.

Labai dažnai yra painiojami trys dalykai: piktybinis neuroleptinis sindromas, neuroleptinis sindromas ir šitas pats neuroleptikų nutraukimo sindromas. Tai čia siūlome nepainioti.

Neuroleptikų nutraukimo problema

Problema yra paprasta: kai pacientas yra sergantis, tai reikia jį gydyti, o tam reikia daug vaistukų - kokio nors vitamino H ar kitų sveikatai naudingų junginių. Bėda gi tokia, kad nors šitie junginiai ir nuslopina psichotinę simptomatiką, organizmas prie jų pripranta ir sujautrėja. Todėl taip pagydytas pacientas, nutraukus gydymą, tampa dar didesniu ligoniu. O ir jei sveikas buvo prieš gydymą, tai po gero gydymo kurso tampa pilnaverčiu šiziku.

Todėl ir yra tokia problema, kad kartą pacientą pradėjus gydyti, niekada jau negalim asustoti, nes jei tik gydymas sustos, paciento būsena blogės ir blogės. Šitai reiškia, kad kartą pradėtas psichikos ligonio gydymas niekada negali būti nutrauktas.

Todėl reikia remtis garsiuoju akademiko Snežnevskio mokymu apie tai, kad visos psichikos ligos ilgainiui progresuoja į šizofreniją, todėl ir gydymas vaistukais tik pristabdo tą progresavimą, tačiau nustojus gydyti, progresavimas pagreitėja.

Tokiu būdu yra įrodoma, kad neuroleptikų nutraukimo sindromas yra patikimas požymis, rodantis, kad pacientas išties serga psichikos liga. Todėl esant reikalui, diagnostiniais tikslais neuroleptikų nutraukimo sindromas gali būti taikomas, kai reikia pačiam ligoniui ar jo artimiesiems pademonstruoti tikrąją paciento būklę.

Neuroleptikų nutraukimo patogenezė ir bendra simptomatika

Kaip jau aiškinome aukščiau, neuroleptikai, juos vartojant, sukelia organizmo pokyčius. Pokyčiai būna dviejų rūšių, o jų patogenezė yra visiškai skirtinga - vienu atveju kompensacinė (kylanti dėl organizmo adaptacijos prie neuroleptikų), o kitu atveju patologinė (kylanti dėl nervų sistemos pažeidimų)

Adaptacija ir kompensacija

Kompensaciniai pokyčiai atsiranda dėl to, kad neuroleptikai nuslopina dopamino, noradrenalino ir kitų neuromediatorių apykaitą. Organizmas, bandydamas kompensuoti šį nuslopinimą, ilgainiui (per laikotarpį nuo kelių dienų iki kelių mėnesių) stipriai kompensuoja neuroleptikų poveikį. Dėl to įprastame gydyme ilgainiui reikia didinti neuroleptikų dozes.

Nutraukus gydymą, organizmas staiga susiduria su hiperkompensaciniais reiškiniais, kurie duoda efektą, panašų į kai kurių psichozes sukeliančių preparatų pavartojimą, primenantį LSD, meskaliną, amfetaminą ir pan. Šie reiškiniai gali tęstis nuo kelių dienų iki kelių mėnesių priklausomai nuo vartotų preparatų pobūdžio ir trukmės.

Stipresnės ir ilgiau užsitęsiančios psichozės būna tada, kai neuroleptikai vartoti ilgą laiką ir didelėmis dozėmis - po daugiamečio gydymo neuroleptinė psichozė, ilgainiui silpnėdama, gali tęstis keletą savaičių ar netgi mėnesių. Tuo atveju, jei vaistai vartoti neilgai, mažomis dozėmis, psichotiniai reiškiniai būna silpnesni, trunka trumpiau.

Taip pat yra pastebėta koreliacija, kad stipresnės, tačiau trumpiau trunkančios psichozės kyla, nutraukus dideles trumpai veikiančių preparatų dozuotes, o silpnesnės, bet ilgalaikės - nutraukus ilgai veikusių preparatų vartojimą.

Būdinga tipiškiausia kompensacinės psichozės trukmė dauguma atvejų - 3-4 dienos, vėliau psichozė ima silpnėti, per 10-15 dienų jos požymiai išnyksta.

Labai svarbu, kol nesibaigė psichozė, pacientą ir jo artimuosius įtikinti, kad pacientui skubiai reikalingas gydymas. Būdinga, kad pradėjus vartoti antipsichotikus, psichotiniai reiškiniai staigiai išnyksta ir taip psichoterapiniu būdu pacientui parodoma, kad gydymas jam yra būtinas.

Patologiniai pažeidimai

Patologiniai pokyčiai gali būti slopinami ir maskuojami pačių neuroleptikų poveikio. Nutraukus neuroleptikų vartojimą, tokie pokyčiai gali išryškėti, būdingiausias išryškėjantis atvejis - tardyvinė diskinezija, kuri gali būti slopinama tų pačių neuroleptikų sukeliamo cholinerginio poveikio.

Patologiniai pokyčiai, nutraukus neuroleptikų vartojimą, staigiai sustiprėja, išryškėja, sukelia pacientui nemalonią buseną ir yra nelinkę dingti, gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelių metų ar netgi ilgiau (jų trukmė ganėtinai koreliuoja su gydymo trukme).

Reikia neužmiršti, kad šie pokyčiai, nepaisant nemalonumo, yra dalinai pozityvūs, nes dėl sukuriamo psichoterapinio efekto jie paskatina pacientą vėl pradėti gydymą, kadangi vaistai kompensuoja neigiamus reiškinius, kuriuos sukelia.

Tipinės ligos eigos formos

Yra kelios skirtingos ligos eigos formos, pasižyminčios ganėtinai skirtingais simptomais. Neretai šios skirtingos simptomatikos siejamos su skirtingu įvairių antipsichotinių preparatų poveikiu. Kelios skirtingos formos gali pasireikšti ir vienu metu, tačiau jos gali būti susijusios su skirtinga patogeneze (patologiniais ar kompensaciniais sutrikimais), taip pat ir vartojamų preparatų pobūdžiu.

Hiperjautrumo psichozė

Hiperjautrumo psichozės kyla pirmiausiai dėl kraštutinai padidėjusio dopamino receptorių jautrumo. Būdinga simptomatika - psichotinė: maniakalinės būsenos, sunkesniais atvejais - deliriumas. Hiperjautrumo psichozės yra dažniausia ir tipiškiausia neuroleptikų nutraukimo sindromų rūšis.

Hiperjautrumo psichozės atveju ligonius kamuoja kliedesiai, haliucinacijos, stiprūs mąstymo sutrikimai, dezorientacija aplinkoje, tačiau simptomatikos stiprumas gali gana smarkiai varijuoti. Kraštutinai stiprus rizikos faktorius - bet kokių psichiką veikiančių preparatų vartojimas kad ir nedidelėmis dozėmis.

Tyrimais nustatyta, kad hiperjautrumo psichozės atveju galimos ir kvazistabilios remisijos, kai ligonis nerodo stipresnės simptomatikos, tačiau ją ima kraštutinai ryškiai rodyti, kai atsiranda papildomi faktoriai, padidinantys dopamino kiekį organizme. Bandymais nustatyta, kad iš kvazistabilios būsenos į deliriumą pervesti kartais pakanka maždaug 20 gramų absoliutinio alkoholio (~50 gramų degtinės). Dar stipriau veikia kai kurie narkotikai. Labai svarbu: visi narkotiniai preparatai hiperjautrumo sindromą turinčius pacientus veikia nuo kelių iki keliolikos kartų smarkiau, nei įprasta, atitinkamai kinta ir tų preparatų pavojingumas gyvybei.

Hiperjautrumo psichozių trukmė - nuo kelių dienų (būdingiau atvejams, kai preparatai vartoti trumpą laiką) iki kelių metų (itin ilgas neuroleptikų vartojimas didelėmis dozėmis, kombinuotas su papildomais rizikos faktoriais).

Prognozė sudėtinga. Trumpalaikės lengvos psichozės atveju pacientas ir jo aplinka gali ją iškęsti, todėl tolimesnio gydymo gali išvengti. Jei psichozė tęsiasi ilgiau, prognozė gerėja, nes pacientas labiau bus linkęs grįžti gydymui.

Demaskuota diskinezija

Demaskuota diskinezija kyla ir pilnu stiprumu išsivysto per pirmas kelias-kelioliką nutraukimo dienų, tęsiasi iki 2-3 mėnesių. Simptomatika artima įvairaus sunkumo tardyvinei diskinezijai, tačiau gana sparčiai nykstanti.

Tuo atveju, kai diskinezija kyla dėl tikslingo preparato nutraukimo, keičiant jo vartojimą kitu preparatu, demaskuotos diskinezijos simptomus puikiai šalina netgi labai nedidelės benzodiazepinų ar kitų panašių vaistukų dozės.

Demaskuota diskinezija labai smarkiai gerina gydymo prognozę, nes dėl itin nemalonių pojūčių pacientas linkęs skubiai pats kreiptis į gydytojus, o sunkią simptomatiką pastebėję artimieji gali iškviesti ir greitąją pagalbą.

Cholinerginis stiprinimas

Cholinerginis stiprinimas pasireiškia pertekline acetilcholino receptorių aktyvacija. Itin būdingas tipiniams neuroleptikams, tačiau kai kada dar stipriau pasireiškia su kai kuriais atipiniais neuroleptikais, kaip kad klozapinas.

Būdinga simptomatika - nemiga, susijaudinimas, nerimas, drebligė, kliedesiai, kartais haliucinacijos.

Cholinerginis stiprinimas gerina prognozę, nes ligonio aplinka pastebi pakitusį ligonio elgesį ir linkusi kreiptis į medikus dėl pagalbos ir gydymo pratęsimo. Dėl neretai kylančių nemalonių psichikos potyrių to dažnai nori ir patys pacientai.

Ankstyvoji aktyvacija

Ankstyvoji aktyvacija kyla pagrindinai dėl sumažėjusio histamino receptorių blokavimo. Itin būdinga, kai nutraukiamas tipinių neuroleptikų vartojimas (aminazinas, tizercinas), taip pat kai kurių atipinių neuroleptikų atveju (klozapinas, olanzapinas).

Ankstyvąjai aktyvacijai gan būdinga simptomatika, primenanti stimuliantų vartojimą: pacientas jaučiasi pakylėtos nuotaikos, judrus, turi perteklių energijos. Svarbu diferencijuoti tokią paciento būseną nuo akatizijos.

Ankstyvoji aktyvacija gali pasireikšti ir be neuroleptikų nutraukimo, o tiesiog pervedant pacientą nuo veinų vaistų prie kitų. Dėl to svarbu diferencijuoti ją nuo galimo kai kurių preparatų stimuliacinio poveikio.

Neuroleptikų nutraukimo atveju ankstyvoji aktyvacija blogina prognozę, nes gerai besijaučiantis ligonis nelinkęs pratęsti gydymo.

Kiti simptomai

Kita bendra simptomatika, tipiška daugumai atvejų:

• Galvos skausmai, nesiorientavimas aplinkoje, atminties praradimai
• Įvairūs pusiausvyros sutrikimai, paciento griuvinėjimas, sutrikęs regėjimas
• Virškinomo sutrikimai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas
• Smarkus prakaitavimas

Gydymas

Gydymas - guldant pacientą į stacionarą, paskiriant medikamentų kursą, atitinkantį tą, kuris buvo prieš nutraukiant vaistus. Reikia turėti omeny, kad jei paciento vaistų vartojimo istorija buvo didelė, o vaistus nutraukęs jis buvo ilgam laikui, gydymas turi prasidėti nuo mažų dozių, nes galima letalinė baigtis dėl perdozavimo.

Prognozė bendru atveju gera, išskyrus smarkiai uždelstus atvejus, kur pacientas ir jo aplinka gali imti teigti, kad jis pasveiko ir gydymas daugiau nereikalingas. Tokiu atveju reikalinga, pagal galimybes rasti simptomų, rodančių nepilną pasveikimą, įtikinti pacienta vaistus vartoti ir toliau, tegul ir mažomis dozėmis, kad gydymas nebūtų nutrauktas.