Duskit pavidolei

Toksai žurnalas visame gražume demonstruoja kaip viskas baisu

Duskit pavidolei! - anoks neva garsus Andriaus Užkalnio posakis, kai jam eilinį sykį apsiėdus hamburgeriais pakyla noras paniekinti varguolius. Deje, kaip ir visa Andriaus Užkalnio rašliava yra plagijatas.

Manoma, kad tikroji šio posakio kilmė yra labai sena, dar 2 amžiuje Romos patricijus Horacijus taip sakydavo nuskurusiems interesantams, katrieji baugščiai ateidavo prašyti pinigų duonai bei žaidimams, ir stebėdavosi jo rūmų prabanga ir tortais nukrautais stalais. Taip pat, kaip teisingai pastebėjo anoks Justinas Žilinskas, šiame posakyje yra padarytos net trys gramatinės klaidos - turi būti "Duskit pavYdUOlIAI", o ir šiaip forma "duskit" yra literatūriškai vengtina - turėtų būti "duskitE".

Tas klaidas jums patvirtins bet kuris kalbonacis, o be to, visuotinai žinoma, kad Andrius Užkalnis nekenčia visokių kalbainių juoda zoologine neapykanta, todėl neabejotinai įrašė šitą tekstą tyčia.

Dargi šitas merkantilinis posakis išgarsėjo, kai paaiškėjo, kad kažkokioje koncervatorių politinėje reklamoje, išleistoje kaip žurnalas "Žmonių Istorijos", kurioje, beje, ir pats Užkalnis už 30 Judo skatikų parašė kažkokią ditirambinę keverzonę, buvo nupieštas specialus dvimatis "bar" kodas, kurį nuskanavus su aifonu, ekrane pasirodydavo minėtais posakis. Beje, kaip vėliau paaiškėjo, kad tas kodas veikdavo kaip hipnozė ir pamatę tąjį kodą žmonės uoliai puldavo skaityti tąjį koncervatorių išminties pliūpsnį, arba ištikdavo neaiškus astmos priepuolis. Baisiausias priepuolis, pasakojama, ištiko garbųjį Artūrą Račą - jisai pradėjo visas kosėti ir čiaudėti, galvojama buvo kad jam jau paskutinioji, kas vėliau atsispindėjo jojo kūryboje