Gyvenimo tikslas

Gyvenimo tikslas - tai dažniausiai iš amerikoniškų filmų dalykas. Gyvenimo tikslas. Būna ir realybėje, tiesa, Lietuvoje nelabai, kadangi Lietuvoje išviso kažkokių tikslų jau senokai niekas net ir nebando anei siekti, anei užsibrėžti. O šiaip jei ir būna, tai jau būna visokeliausių įvairiausių. Vienas taps laimingu medį pasodinęs po savęs palikęs, o vat antai ano netenkins net ir keletas melejonų sukauptų kur nors Švoicarijoj. Ogi būna, kai kad siekia to savo tikslo, ir taip nusisiekia, kad suranda tajį nelaimelį kur nors su maišu ant galvos ir skyle kaktoje kokiam nors melioraciniam griovy.

Kai kurios šalys puikiai eina planingai į bendrą Šviesų Rytojų, taip visokius nuo minios atšokančius pavienius gyvenimo prasmės ieškotojus išsyk pastatydamos į tinkamą poziciją prie sienos

Siekėjai ir tikslai ir plačiau

Aplamai tas gyvenimas yra sunkiai paaiškinamas reiškinys, vien apie kurį kalbant sunku kažką adekvačiai paaiškinti, na o kai jau dar ten ir kažkokie tikslai prasideda, tai jau išvis.

Dažniausiai visiems( o gal ir ne visiems) girdėtas/artimas/savas tikslas gyvenime yra susikrauti dachuja pinigų, nusipirkti didelę mašiną, nusipirkti už save dvidešimt metų jaunesnę žmoną, kasdien valgyti makdonaldse ir taip toliau. Kai katriems tai pavyksta, nors ir skamba kiek nerealiai. Va gi tas Pablo Eskobaras kolumbietis tai iš paprasto ūbagėlio tikru melejonierium patapo! Per kažkokį neilgą laiko tarpą susikrovė daug pingų, o iki gyvenimo galo tiek, kad sandeliose laikydavo, ir kas savaitę ar tai kas mėnesį dešimt procentų visų kupiūrų žiurkės sugrauždavo, tai tekdavo velniop išmest. O vat iki kokaino stumdymo padirbtus loterijos bilietus pardavinėjo. Tai vat šiaip įmanomo visai tikslo užsibrėžė. Bet vat baigė su daug skylių ir pilve, taip ir galvoj ir visur kitur.

Dar gi kiti apie visą pasaulį svajoja, ten planus viokiausius kuria, visokiausias partijas, politines sistemas, grįstas rasinais, socialiniais, religiniais bei kitais už širdies griebiančiais dalykais, kurie patrankų mėsą valstiečius, alkoholikus, psichopatus ir šiaip dibilus ar eilinius marginalus labai jau užveda. Tai jau pasaulis ne vieną tokių pavyzdžių regėjęs, nuo pat senobinių laikų iki neperseniausių visokių hitlerių, stalinų, polpotų ir kitokų idiotų. Visi jie iš dalies kažkiek pasiekė, ir kuriam laikui gal net ir labai daug, tačiau tik kuriam laikui. Ir visi baigė ar tai su skylėm galvose, ar tai dar kaip liūdnai. Tik vat amerikonai kažkaip ten nebausti laimingi gyvena sau linksmai savo niūjorkuose. Bet vistiek anksčiau ar vėliau baigs, ir baigs chujovai.

Labiau žemiški gyvenimo tikslai pilkosiose masėse apsiriboja gal ne visu gyvenimu į priekį, o tik kelioms dienoms, ar, žemesnėse klasėse, valandoms į priekį. Na čia visokie narkomanai/alkoholikai, katriems didelis tikslas priduoti metalą/butelius, nusipirkt kaifo/adekolono, susipist dozę, ir vėl kartot visa tai iš naujo per dienas. Gerai pamąsčius, gal tai ir yra vienas iš suprantamesnių ir adekvatesnių gyvenimo tikslų, kuriuos galima būtų išmąstyti. Mažai parkių dėl tolimos ateities, nes mažai kas težino, kas ten toje ateityje gali nutikti, ir ar norėsis to toje tolimoje ateityje, ko buvo pradėta siekti prieš kokių pekiasdešimt metų. Tai vat pagrinde visokie tarčiokai/alkoholikai/asocialai/ taip laimingai ir achujenai gyvena, diena nuo dienos, kasdien pasiekdami savo gyvenimo tikslą, kartais net keletą kartų per dieną.

Kur ieškoti

Sako, kad raktai nuo vartų į bent jau patarimą, kokio tikslo užsibrėžti ir siekti, slypi visokiose šventuose knyguose, kaipo Biblijoje, Korane, Mein Kampf ar daugybėje iš sovietmečio likusių knygučių apie TSKP veiklą. Taip pat televizijoje, feisbuke, aplamai internete, draugų patarimuose ir girtų kaimynų išminties lobynuose, taip pat savyje(?).